Laikinasis menas

Taigi va. Kadaise pamėjinėjau apie sniegą. Na, kad anas visai nereikalingas ir ten bla bla. Va čia tas įrašas ir šiandien svarbiausias yra trečiasis punktas. Besmegenio man reikėjo ir taškas.
Taigi va. Turėjo šis gimti penktadienio naktį, bet atsirado svarbesnių veiklų.
Turėjo tada jo gimsmas atsitikti šeštadienio rytą, ale gi vėl prioritetiškai atsirado aktualesnių dalykų.
Na, o štai tingi sekmadienio popietė yra pats tas laikas užsiiimti laikinaisiais menais.
Šalta. Šlapia. Linksma!!!

"Netyčiukas"

Nežinau kas čia toks. Man neprisipažino kuo jis (esu tikra, kad jis) vardu.Tikras netyčiukas. Tai kas žalia, gimė kažkada šiaip nuobodžiaujat. Po ranka pasitaikė žalias pieštukas. Ranka marlino beleką. Tai kas raudona – gimė klausantis Bjork, kurios aš šiaip nemėgstu. Ir tik todėl, kad ką tik buvau baigus paišinėti ant to hardo ir dar neužsukusi dažų, o šitas žaliai nutepliotas popiergalis mėtėsi šalia. Na o tai kas juoda viską apjungė. Toks vat tas “Netyčiukas” (motomobifoto. dydis A4):

Penktadienis

Deadlainas, kaip niekada. Dega. Nieko negaliu pakeist. Už viską atsakingas dizaineris susirgo. Vadinasi, pribaiginės kiti. O žinot, kaip būna, kai prisėdi pabaigt kito pradėto darbo? Kai kievienas dirba pagal savo sistemą? Cha Cha, bet mums gi kuo blogiau, tuo smagiau, argi ne?
Ta proga, kad gręsia apsigyvenimas darbe, net atsinešiau valgyt (ne dar nežinojau, kad sirgs, nes ir be to viskas gana komplikuota buvo).
Ta proga…. Ta proga paišau sau…
Ant kitos maketų pusės. Nusičiupus Audriaus žaislą.
Va, kas gaunasi (matau, kad popieriaus geriau taip nesukinėt, kaip mėgstu, nes persikelia ne visai tikslus piešinys):
.
Na, o kas belieka? Verkt bene? Einu dar papiešiu….

Šitą žaislą gavau savaitgaliui, tai jau jaučiu prisigeneruosiu nesąmonių. Bus ne tekstiniame, o pieštiniame pavidale 🙂

Kalėdinė vasara

Toks yra meno, kuriuo buvau užsiėmusi pastaruoju metu pavadinimas. Jau jam laikas išlįsti į dienos šviesą. Nes bendras mano ir t.II kūrinys visgi užgimė. Jis yra tiesiog nepakartojamas, bet lengvai įkainojamas. Bet kas nepadarytų, nes tiesiog… negimtų įdėja.
O nuo idėjos viskas ir prasidėjo.
Tada viename rūsyje atsirado tokia krūva:

Po to ji ant mano buto grindų dėliojosi į kompoziją. Gana sunkiai. Man vis teko pasilypėti ant lovos, ar taburetės, kad pasižiūrėčiau į grožį iš viršaus:

Ir visa tai susidėliojo taip:

O galiausiai konvertavosi į tikrą “Kalėdinę vasarą”:


.
Šito grožio ūgis daugiau nei metras. Svoris nenusakomas, bet tikrai jaučiamas. Grožis nepakartojamas, bet kam reikia, galima sukurti naują:)

"Laukiančioji"

Kuri pasmerkta niekada nesulaukti, kol ją užbaigsiu.
Mobfoto. Originalus dydis A3.

O šiandien nusipirkau tris raudonus rėmelius, kuriuose įkūriau viena labai man mielą troleibusinę foto ir du vienodus kraupius atvirukus. Kol sugalvosiu kuo tai pakabinti ant sienos, beigi gausiu dar kelias norimas nuotraukas, šiuos tris abrozdėlius pastačiau ant žemės. Šalia stiklinių svarstyklių :))). Visai gerai jiems. Gal net paliksiu taip? Visgi šitą vietą baigiu prisijaukinti.

Minčių nukreipimui

Šiandien mano kompiuteris atlieka ir šildytuvo funkciją. Šildo kelius ir pirštus… Ech senasis, kurį sudaužiau per velykas, buvo labiau šildymuisi pritaikytas.
Ir šiaip ta proga parodysiu savo naujus namų gyventojus. Žinoma, mano telefonas viso šio A3 formato grožio neatskleidžia.
1. “Klykianti merga”. Kartais galvoju, kad tai aš. Plaukuosena panaši. Kai ji gimė, kiek prisibijojau. Na šitaip klykti, tai reikia turėti priežastį. Šiandien, aš ją suprantu. O šiaip nusprendžiau, kad rėkia ji, nes neturi ką apsirengti ir pakabinau šalia rūbų kabyklos. Gal užsičiaups.

2. “Koks noriu, toks būnu”. Katinas gimęs praeitą savaitgalį. Jau minėjau, kad tokiomis spalvomis nepiešiu. Mano paveikslai bei piešiniai išskirtinai žaliai raudoni, arba raudonai žali. Išskyrus vieną užsakymą, na ir dabar šitą katiną, kuris užsimanė būti būtent toks. Beje, jei šits kaciokas kam nors atrodo linksmas, vadinasi jis jus apgavo.