59/366

Sugalvojau užmest akį į google analytics. Toks vat linksmas skirtumas. Šį blogą per mėnesį paskaito keli žmonės (mama, vyras ir jūs). Kitą mano blogą per mėnesį paskaito jau dešimtis tūkstančių skaitytojų. Bet šį blogą aš vadinu pagrindiniu ir niekaip kitaip, bei uždaryčiau patį paskutinį.

Ir vis dar viena iš dažniausiai pasitaikančių ir į čia atvedančių “google” paieškų yra “kam reikalingas darbas”. Vis dar neradote atsakymo?

8/366

Jau žinote, kad aš rašau blogą apie kosmetiką. Tiksliau kaišau savo nuomonytę. Taip pat žinote (turbūt), kad kartas gaunu priemonių iš gamintojų. Atsiliepimams, bandymams. Žinote, ką pastebėjau? Kuo vertingesni (pinigine prasme) produktai, tuo mažiau atstovai parinasi. Nei jie ten labai seka ką tu rašai, nei ten kažkaip graužiasi jei sukritikuoji, ar pasakai, kad fe, man nepatinka. Gal kažkada pasidalina savo FB, ar mačiau, kad kartais pasiteisina dėl kokių sudedamųjų dalių, kurias iškritikuoja blogeriai. Na žodžiu, gauni 100e vertės dėžutę ir daryk su ja ką nori. Ir yra tie kiti. Tie, kurių produktai kainuoja apie vieną du eurus. Štai jie atsiunčia tą prekytę ir spirga. Kas trečia dieną (truputį perdedu, bet panašiai) klausinėja ar gavai, ar nesudužo, ar patinka, ar parašysi :D. O aš ką? Aš nieko, gal parašysiu, nebūtinai gerai, bet gal ir gerai jei patiks, bet tada kai norėsiu. Tik tiek. Dar būna tokie, kuriems labai svarbus tavo svetainės lankomumas. Tarsi tai labai svarbus rodiklis. Na lankosi. Na tūkstančiais per mėnesį. Bet ir ką? Juk čia ne žurnalas, kuri tualete perskaitai nuo pradžios iki galo. Per mėnesį. Čia paskaitai ko tau reikia ir eini lauk. Ar nesvarbiau kuo jie domisi? O gal svarbiau ar tavo tinklaraštis patinka visagaliui Google, ir kaip vartotojams sekasi rasti tave? To blogo rašymas suteikia šiokių tokių naujų patirčių.

1/366 Bloginsiu kas dieną

Ko gero instagrame ar facebooke teko matyti tagą #365days. Na ar panašų. Projektai, kurių metu kiekvieną dieną parodoma kažkokia gyvenimo dalelė. Aš nusprendžiau šiek tiek atgaivinti šitą blogą. Apie ką rašysiu? Tai ką nusako pavadinimas. Niekiviskmėjinėsiu. Nesiekiu, kad jums būtų įdomu, kaip to nesiekiau ir tada kai pradėjau rašyti. Tokiems tikslams aš turiu kitų tinklaraščių. Taip jau susiklostė, kad niekiviskmėjinėjimai ėmė liūdėti. Salomėja gi iškeitė juos į feisbuką/instagram, nes žino, kad ten bent dviejų like sulauks (mamos ir vyro). O jei pasiseks, tai gal net kas ir pakomentuos. Niekur tai nedings. Nebijau dubliuotis. Jei neturiėsiu ko papasakoti tai įkelsiu nuotrauką. Arba citatą. Arba sugalvosiu ką. Nesvarbu. Jei dėl techninių kliūčių įrašas neatsiras, pasistengsiu kompensuoti, o jei šiaip pamiršiu – spardykit šikną.

O štai šiandien pagalvojau, eilinį kartą, kad nekenčiu aš šalčio. Taip taip taip. Nuostabu, kad šviečia saulė, kad šviesiau. Bet pažiūrėkit kiek rūbų reikia einant į darbą (elementarių apatinių neskaičiuoju)!

Labai šalta žiemos diena (einu į darbą pėstute):

1. Šiltos kojinės iki kelių.
2. Šuns vilnos antkeliai (kažkurią dieną maniau nušalsiu kelius, tad atsiminiau kokio šaunaus asortimento būna mūsų paštuose).
2015-12-31 12.18.48

3. Avies vilnos juosta liemeniui (aha, saugau inkstus).
4. Termomarškinėliai ilgomis rankovėmis.
5. Kelnės.
6. Pusvilnonis megztinis.
7. Žąsinė striukė.
8. Didelis šalikas.
9. Kepurė.
10. Kumštinės pirštinės.
11. Šilti batai.

Ir kaip užknisa su visu tuo po to reikalus tvarkyt, į parduotuvę eit.

Labai karšta vasaros diena:

1. Plona suknelė.
2. Basutės.

Taip va. Aš vasaros laukti pradedu rugsėjo viduryje.

Nėra ko čia erzintis, ane?

Jau daug metų skaitau įvairius blogus. Anksčiau vienus, po to kitus, dabar dar kitokius. Bloginimo pradžioje skaičiau beveik visus minimus Blogoramose. Po to tuos, kurie rašo apie IT, pažįstamus ir šiaip šį tą. Dabar skaitau ir beauty blogeres, blogus apie knygas ir vėl gi šiaip šį tą.

Ir nors metai bėga, tinklaraščiai keičiasi, aš suprantu, kad mane vis dar baisiai erzina vienas dalykas: kai blogeriai rašo Man. Kreipiasi į Mane iš didžiosios raidės. Tas vienaskaitos antrasis asmuo taip rėžia mano jautrią ausį. Aaaaa.

Tarp kitko, žinokite, aš ir knygose nemėgstu, kai rašytojas kreipiasi į mane, o ne į mus. Kažkaip man malonu manyti, kad dabar šimtai mūsų, mielųjų skaitytojų, skaito tą patį vienu metu.

Šiaip jau esu asmenybė. Aš aš aš! Bet va šitoje vietoje man patinka būti minia. Mes mes mes!

7 metai Niekiviskmėjinėjimų

Sakyčiau nei daug, nei mažai. Tokio amžiaus vaikas jau būtų priaugęs mokyklą. O kadangi, ankstesniame įraše prisipažinote, kad truputį skaitote, tai še jums dar vienas.
Tiesa, aš nežinau kada mano blogo tikrasis gimtadienis. Visai kaip tie senoliai, kurie, gimę vieną dieną, pase įrašyta kita. Krausčiausi, maklinėjau, niekiviskmėjinėjau ir va, lapkritis yra visa ko pradžia.

Pažiūrėkime ko čia buvo ir nebuvo. Savo tinklaraštį pradėjau rašyti tada, kai dirbau žurnalo Computer Bild Lietuva redakcijoje. Labai daug pirmamečių įrašų yra būtent apie darbą, kolegas, nuoskaudas ar pasigyrimus. O exkolega Audrius padėjo man išversti ir pritaikyti šią raudoną wordpress temą, kurią vis dar dėvi Niekiviskmėjinėjimai. Jėga, ar ne?

Blogas niekada neturėjo aiškios temos, krypties, gal tik tokį chaotišką stilių. Rašau ką matau, rašau ką jaučiu – tokių blogų pilna, jie nelabai vertingi, bet mes mylim tuos savo dienoraštukus, ane?

Rašiau laiškus, rašiau apie nykštukus ir nematomus draugus. Dažniausiai gi, visi žino, tai buvo užmaskuoti kreipiniai, pasakojimai, noras išsikalbėti negalint sakyti tiesiai šviesiai. Ir dabar turiu nykštukų, nematomų draugų, bet jie labiau padeda man realybėje, nebėra poreikio jų leisti į internetą. O gal dėl to ir mažiau rašiau, atsirado nuovokių ir ne tik žmonių, kurie per skaudžiai reaguoja, per daug priima asmeniškai ir aš nebegaliu tiesiog paverkti čia, o po to toliau gyventi.

Niekiviskmėjinėjimus rašiau kai buvau ištekėjusi, kai išsiskyriau, kai gyvenau viena, kai sutikau kitą vyrą – visa puokštė pokyčių. Keičiau darbus ir namus. Pomėgius ir draugus. Ir va tas raudonas reiškinys vis dar yra, vis dar neišjungtas, vis dar kas dieną laukia kol aš čia ateisiu ir parašysiu ką nors iš asmeniškumų ir kitų nusišnekėjimų.

Parašysiu. Nors dabar gyvenu atvirukais. Vis nepamirškite užsukti į atvirukų parduotuvę www.favoritepostcard.com, nes pvz., net nematėt mano naujausio piešinio su kalėdine lape :).

Užsukit ir pas mano Niekiviskmėjinėjimų jaunėlį brolį Šiukšlynėlį. Arba dar į venividi.lt, kurį aš tai rašau, tai nerašau, tai galvoju rašyti, tai ne.

Gal kada nors ir salomeja.lt pradės veikti, kai tik sugalvosiu, tai iš karto.

O tuo tarpu, ak! 7 metai! Senstam 🙂

Best Blog Awards tai Best Blog Awards

O tai blogų dar yra? Regis jie prisikelia tik tam, kad priimtų ir perduotų apdovanojimą iš kito mirusio blogo. Na mirštam po truputį, ane? Vienintelis mano tinklaraštis, kurį rašau tik sau (apie knygas) yra nuolatos naujinamas. O čia. O čia niekam neįdomu. Nes ne tik sau. Neįdomu, nes niekas net nekomentuoja, o kadangi senokai jau nėra jokio statistikos sekimo, anei google analytics, tai aš iš viso nejaučiu, kad čia kas nors užsuktų. Neskaito, neprieštarauja ir nesutinka.
Aha, taip jau matau tas tris galvas, kurios lenda iš už krūmų ir sako: “skaitom skaitom, tik nieko nekomentuojam, mes tyyyyyliai”. Tik jau nereikia. Ikifeisbukiniais laikais net giminės ir kaimynai užeidavo pasakyti to paties, ką pasakė į akis. O dabar tai jau tyliai? Nėra jūsų. Nėra ir įrašų. Na tik kartais.

Tai štai. PinkCity, toks tinklaraštis, kurio RSS prenumerata išgyveno Google Readero mirtį ir persikėlė į Feedlį, toks tinklaraštis, kurio įrašais “iš gyvenimo” kas kartą apsidžiaugiu, man suteikė apdovanojimą. Sakė originalus požiūris į gyvenimą. O aš galvoju, kad tai proga pabloginti, tai ir priimu tą apdovanojimą. Taisyklės sako, kad turiu nominuoti 11 tinklaraščių, kurie man įdomūs. O tai tau. Iš kur man tiek paimti? Feedlyje jų turiu virš 30 prenumeratų, bet kad visi gi mirę. Kiti gi gavo apdovanojumus jau. Bet niekas nedraudžia kartotis?

“Best Blog Awards” taisyklės:

1. Paminėti tinklaraštį, kuris Jus nominavo; 2. Nominuoti 11 tinklaraščių, kurie Jums įdomūs; 3. Paruošti jiems 11 klausimų; 4. Pranešti savo išrinktiems tinklaraščiams apie nominaciją.

Ketvirto punkto, tai nepykit, nevykdysiu. Tiesiog nemėgstu rašinėti, manau vieni kiti patys pamatys.

 

Tai va kas man patinka:

Nėr Gyvenimo – nes patinka, ypač apie forumiuką. Apie sapnus tai nelabai skaitau.

Igelio Kulinarinis Blogas – nei aš gaminu, nei ką, bet skaityt ką nors reikia. Juolab, kad Igelį esu mačiusi ir man realus žmogus nesusitapatina su blogo rašytoju. Įdomiai kažkaip. Matyt smegenys blogai veikia.

Kometa atskrieja – vėl gi, nei aš gaminu, nei skaitau pačius receptus. Bet labai mėgstu paskaityti kas šalia jų. Na tas dalis kur iš gyvenimo.

Kur mano raktai? – tiesiog pasirinktas tinklaraštis, kuris padeda sužinoti kas įdomaus vyksta lietuviškos mados pasaulyje.

Laimės Paieškos Rožiniam Mieste – nes vis dar rašo, nes vis dar atrodo laiminga.

Lithuanian Beauty Blog – o čia blogas apie kosmetiką. Brangią ir pigią, natūralią ir šiaip egzotišką. Padeda pirkti arba nepirkti.

Novum – taip pat dėl to, kad vis dar yra, kad vis dar rašo ir dėl to, kad mano blogas yra 🙂

Pa_razite – nes gal apdovanojimas privers ką nors parašyti?

Pasivaikščiojimai Tvoromis – vis dar taip pat juokinga kaip ir tada kai pirmą įrašą perskaičiau.

Virgilija (Apie Nieką Ir Apie Viską) – Beveik niekiviskmėjinėjimai 🙂 Ne veltui mama :).

G12 – tai kol bent kažką rašys, tol ir skaitysiu.

 

Valio! Sukrapščiau 11 blogų! Jums klausimus galvoju, o tuo tarpu atsakau į man užduotus.

1. Kokio savo kasdienio įpročio nė už ką neatsisakytumėte?

Atsisakyčiau visko, ko tik reiktų vardan gyvybės išsaugojimo ar šiaip privestų aplinkybės. Nes iš pradžių norėjau sakyti, kad kavos gėrimo rytais, bet pagalvojau, kad esu ir negėrusi vardan paprastų priežasčių, pvz., kad neužsimanyčiau į tuliką, nes nebus galimybės nueit :D, tai kur jau ten rimtos priežastys.

2. Kas buvo jūsų mėgstamiausias žaislas vaikystėje?

Didelis rusiškas konstruktorius panašus į Lego tik iš smulkesnių detalių.

3. Kuri diena metuose yra jūsų mėgstamiausia?

Bet kuri šilta, bet ne per karšta (apie +26 – +28) vasaros diena :). Nes visos kitos mėgstamiausios dienos atrodo kol jų lauki, o kai sulauki tai jau nebe tas.

4. Kada pirmą kartą skridote lėktuvu?

“Kukuruznikas” skaitosi? Jei taip, tai visai mažytė, kažkokio pramoginio apžvalginio skrydžio virš Ukmergės metu. Antras kartas buvo prieš 8 metus. Tokiu pat “kukuruzniku” šuolis su parašiutu. Tas lėktuvėlis sukelia jausmą, kad rusišku sunkvežiniu varai varai per laukus, o tada pyst ir pakyli. Keleiviniu normaliu lėktuvu nesu skridusi :). Panašu, kad ir nenusimato, nes visos kelionės planuojasi kitokiu transportu. Tai dviračiai, tai automobiliai, tai motociklai…

5. Kokią knygą dabar skaitote / skaitėte paskutinę?

Jean M. Auel “PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas”. Baigiu riešo ligą įsivaryt per ją 🙂

6. Ką manote apie marihuanos legalizavimą?

Nežinau. Manau tai galimybė ištempti šiek tiek juodų pinigų į biudžetą ir sukurti vieną kitą darbo vietą. Kai norėjau pamėgint, man nekilo problemų gauti, dabar jau senokai neaktaulu. Žinoma, rugsėjo pirmąją nereikėtų pardavinėti. Kaip ir cigarečių ar energetinių gėrimų. Šokoladų, tortų, picos…

7. Dažniausiai šiemet klausyta daina.

Neseku statistikos. :)Nei dainų, nei atlikėjų neskaičiuoju.  Šiuo metu skamba Chris Rea. Jau 3 savaites be sustojimo.

8. Kas įkvepia jus kūrybai?

Pagyrimai :DDD

9. Koks būtų jūsų svajonių darbas?

Jei atvirlaiškių parduotuvė finansiškai būtų naudinga, o ne tik darbas-hobis prie kitų darbų, tai man daugiau nieko ir nereiktų. Dabar dar norėčiau papildomo darbo, kurį galima dirbti iš namų. Pvz., tvarkyti kokios nors e-parduotuvės informaciją ar kažką. Man labai patiko tie laikai kai buvau portalo www.computerbild.lt redaktorė ir kiekvieną rytą pradėdavau IT naujienų rašymu. Jei tokį, mokantį algą, turėčiau dabar, tai pusdienis jo, pusdienis atvirukų pasaulio ir būtų svajonių darbas :).

10. Koks buvo pats spontaniškiausias nuotykis, kurį prisimenate?

Kai nepažįstamas, bloguose skaitytas, vieną kartelį gyvai matytas, vyras man pasiūlė sutikti naujuosius metus miške, nakvoti tiesiog prie laužo, o aš sutikau, nors net vasarą buvau mažokai stovyklavusi. Kol mano draugai ir exvyras protino, kad biški gal kvaila ir gal biški pavojinga, aš galvojau ar spėsiu kokius nors žieminius batus dar nusipirkti, ar jau nebe.

11. Ką veikėte prieš pusvalandį?

Pradėjau rašyti šį įrašą :).

—————————————————————————————-

Tai va, o dabar klausimai mano neminuotiesiems. Galit prijungti prie savo įrašo, jei jus jau kiti apdovanojo, ar čia atsakyti komentaruose. Arba nieko nedaryti :).

1. Ar užsimanęs išsiųsti laišką (be patikrinimo google) žinotum, kurioje voko vietoje reikia rašyti savo ir gavėjo adresus?

2. Kodėl dauguma senųjų (nežinau kaip kitaip pavadinti tuos Blogoramos laikus) tinklaraščių yra komoje, kai tuo tarpu visokie nauji apie grožį, madas, muzikas, sau sėkmingai nesuka galvos ir gyvuoja? Kas mums?

3. Ar skaitai Delfio komentarus?

4. Ar tau patinka tavo darbas? Kuo? Jei nepatinka, tai kodėl ir koks patiktų?

5. Kodėl tavo manymu taip sureikšminamas alkoholis? Ilgą laiką turi visiems aiškintis kodėl negeri, kai jau visi apsipranta, pradeda pamiršti pakviesti į penktadieninį pasisėdėjimą kaboke, nes gi tu negeri ir t.t. ir pan. Aš čia kiek hiperbolizuoju, bet mintį pagavot :). Nerūkantis ir nevartojantis narkotikų žmogus yra šaunuolis, o negeriantis – keistuolis?

6. Koks yra mėgstamiausias tavo dailininkas/iliustratorius ir koks mylimiausias jo darbas?

7. Kokia mėgstamiausia tavo kosmetikos (tinka ir higienos) priemonė? Su pavadinimu, prašyčiau :).

8. Kiek telefono numerių moki mintinai?

9. Kokioje interneto svetainėje lankaisi dažniausiai?

10. Ar esi gyvenime iškrėtęs ką nors ekstremalaus? Ką?

11. Vienuolikto klausimo nėra :).

Ai, o atsakyti į klausimus komentaruose,  tai gali vis, kas tik nori, nors jūsų čia ir nėra 🙂

Déjà vu koks apėmė

Šiame įraše daug kalbėsiu apie knygą Catherine Sanderson “Mažoji anglė Paryžiuje” ir atskleisiu jos turinį, tad jei neskaitėte, ketinate tą daryti, geriau šio teksto nebeskaitykite.

Tad štai, vakar perskaičiau šią knygą. Pavadinimas buvo girdėtas ir seniau, bet viršelis niekada nepatraukė bent pasidomėti turiniu iki naujausio leidimo, kurio veidas jau šiek tiek patrauklesnis. O patraukė mane tai, kad knyga apie realią blogerę ir tai jos tikra, ar šiek tiek pagražinta istorija.

Ir koks Déjà vu koks apėmė! Tarsi čia būtų rašoma apie mano supaprastintą gyvenimą. Supaprastintą nes aš nei Paryžiuje gyvenu, nei vaikų turiu. O bet vistiek. Gyvena mergina sėslų gyvenimą – namai auklė darbas auklė namai. Rutina tiek kankina, kad nors stauk. Partneris yra, bet beveik nematomas. Nei jai įdomu ką jis veikia, nei jam. Dargi po 7 metų jis vis dar jos neveda, nes bijo įsipareigot, tingi, tas žingsnis per daug svarbus. Taip jie nuobodžiai ir leidžia savo kasdienybę.

Aš pamenu buvau ištekėjusi, bet darbas namai namai darbas sukosi pilnu ritmu. Santuokos perspektyvos jau buvo miglotos, nes gyvenome nuomojame bute kartu su bučioke ir tai atrodė gerai, o didžiausia svajonė atrodė nusipirkti butą miegamajame rajone. Nors aš visada norėjau gyventi senamiestyje arba lofte. Kam tai įdomu, ko norėčiau, kuo nuobodžiau tuo normaliau. Tuo metu pamenu prasidėjo blogų mada, tai yra ji atėjo masiškai ir į Lietuvą. Pradėjau rašyti Niekiviskmėjinėjimus. O knygos autorė pradėjo rašyti “Mažoji anglė”. Mano blogas po truputį sulaukė skaitytojų, nes buvo ne kartą paminėtas mūsų garsiojoje Blogoramoje. Mažoji anglė gi tapo populiari po paminėjimo laikraštyje. Vis dar tas deja vu, nes tiek aš, tiek ji, savo bloguose išliedavom kasdienybę. Apie viską po truputį, nuoskaudos ir džiaugsmai, burnojimas ant darbo, pirkiniai, pastebėjimai. Skaitytojų komentarai, blogų statistika… Visa tai buvo taip svarbu ir kėlė pasitikėjimą.

Atrodo, kad na ir kas? Šimtai moterų rašo blogus. Bet vistiek negalėjau nustoti lyginti su savimi to, kad nei mano vyras, nei jos vaiko tėvas neskaitė mūsų tinklaraščių. Neįdomu, nėra laiko. Katerina juokavo jam, kad jei susirastų meilužį ir parašytų apie tai bloge, tai jis vistiek paskutinis sužinotų. Cha! Bet beveik taip ir buvo. Galėjau rašyti bet ką. Mano kolegos, skaitytojai, draugai – visi pastebėjo, kad kažkas vyksta ir keičiasi, tik sutuoktinis – ne.

Po to gi Mažoji Anglė susipažino su kitu vyru, susipažinau ir aš. Abiem atvejais tai buvo ne kiek didžioji meilė, bet susižavėjimo blykstelėjimas ir katalizatorius – mano gyvenimas blogas, noriu pakeisti. Tiesa Katerina ten buvo įklimpusi labiau, bet pats skyrybų procesas buvo graudžiai panašus. Dargi labai panaši mintis, kad iki skyrybų bloge buvo galima rašyti viską ką galvoji, bet po to pasidaro taip, kad artimi ir tau labai svarbūs žmonės skaito blogą ir pradedi bijoti ką nors ne taip pasakyti, net taip parašyti, užbėgti už akių, kritikuoti. Per daug renki žodžius, galiausiai pasidaro nebe taip nuoširdu, nebe taip įdomu. Pradedi vengti skaudžių temų ir įrašų tik mažėja.

Šiaip blogo dėka atsirado draugų, tegu ir epizodinių, bet rašymas vistiek šiek tiek pakeitė gyvenimą.

Kaip jau sakiau, koks Déjà vu apėmė skaitant tą knygą ir toks ilgesys geriausiems blogo laikams…

Raktiniai žodžiai ir vėl čia

Pusantrų metų jau nerašiau apie įdomiuosius raktinius žodžius, kurie atveda į šį blogą. O kažkada gi tai dariau reguliariai, nes pačiai buvo smagu pažiūrinėti kas ko ieško. Ojojojoj! Dedu filtrą analytcsui ir žiūriu kas gi čia įdomaus per tiek laiko nutiko?

Pirmiausia į akis man krenta:

kuri laika gali kuris laikas baigiasi salomeja” – kas ką kodėl baigėsi Salomėja ir vėl prasidėjo kodėl :). Kaži kas domina? Ar kurį laiką gali Salomėja? Čia žiūrint ką reikia galėti. Ar kurį laiką baigiasi Salomėja? Na maždaug jau taip trisdešimt metų, kaip baiginėjuosi. O gal, kuris laikas baigiasi Salomėja? Čia, kaip kuri era baigėsi karaliene?

Žiūrim toliau:

salomeja iš paslaptingo sąsiuvinio” – taip taip, pataikėte čia. Aš esu ta Salomėja iš paslaptingo sąsiuvinio. Žinau, vaikinai ir vyrai turi tokius, kur rašo visokius slaptus dienoraščius ir dėl manęs dūsauja.

Jums vis dar rūpi “knyga ar televizorius”, o aš atsakau – internetas!

Ir vis dar ieškote ” kam zmogui reikalingas darbas“. O aš maniau, kad visi žino – darbas reikalingas, kad galėtum susimokėti šildymo sąskaitas. Pas pietiečius šildymo sąskaitų nėra, tai ir dirba jie mažiau arba visai nedirba.

atvirukai su tekstu viduje” – šitas paieškos sakinys yra keiksmažodis. Kaip ir atvirukai su tekstu viduje. Baisiau tai tik plastmasinės gėlės.

Žiauriai dažnai ieškote ” kaip pagaminti voratinkli“. O tai už ką vorams algą mokam?

tiktai amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys” – čia aš, čia aš! Nes, kaip gi kitaip tokia paieška atvestų pas mane? Google viską žino.

ar su visa virtuon apsipirkt i.herb” – jeigu čia klausimas, ar galima su VISA Virtuon apsipirkti iherb.com, tai patvirtinu – galima.

arbusis ismok buriuoti” – kad žinokit, Arbušis buriuot moka, esu įsitikinusi.

atrodo blogas gyvenimas” – tai blogas, ar tik atrodo? Mes su Etuku turim tokį pasakymą: “viskas blogai”. Bet abi juokiamės kai sakom. Bent jau aš.

“bene šaipaisi iš manęs” – šiaip tai dažniausiai šaipausi 🙂

ciniškai apie darbą gal nebedirba?” – gal ir nebedirba 🙂

ka reiskia dvitaskis ir skliausteliai”dvitaškis, skliausteliai.

kaip atleisti zmogui kuris tycia skaudina” – jei manęs klausi, tai net negalvoti apie atleidimą.

“kaip pakviesti mergina i lova” – mergina, gal einam į lovą? 🙂 Man tai suveikia. 🙂

“kaip pasalinti ryzus plaukus” – žirklėmis, skutimosi peiliukais, spec. kirpimo mašinėle, depiliaciniu kremu, vašku, lazeriu…

Kai kuriuos žodeliukus pasiliksiu sau, maža ką, gal vaikai skaito… Bet sugalvojat gi jūs ko google klaust!

 

Kodėl aš rašau ką rašau

Patys baisiausi blogerių įrašai būna apie bloginimus. Ir rašytojų knygos apie rašymus. Bet knygos apie rašymus dažnai labai populiarios, įrašai apie bloginimą taip pat. 🙂 Painiava.

O bet tačiau, metai bėga. Rašau rašau ir vis dar susilaukiu tų nesąmoningų klausimų kodėl gi tai darau. Arba kvailokų pastebėjimų. Cituoju miesto kauką: “Toks blogas netinka tik vienišiams, kurie atsiliepimus sau rašo, bet ir tai netikiu, kad jų nedomina dėmesys, nes sau rašyti patogiau į kokį OneNote.”. Čia apie tai, kad visi rašo tam, kad skaitytų ir tam kad susilauktų dėmesio.

Turiu savų priežasčių kodėl rašau tai ką rašau.

1. Niekiviskmėjinėjimai. Šitas blogas yra mano meilė, mano trečiasis, ar tryliktasis aš. Mazochistė, mizantropė, grafomanė. Atvira tiek daug tam, kad galėčiau paslėpti. Daugelis mano, kad viską žino ir net nepastebi, kad kažko trūksta. Be to reikia turėti kur pasigirti apie naujus batus, pakeikti lochus, rašyti atvirus meilės laiškus, mėtyti namiokus, išreikšti dėmesio poreikį, pasirdyti. Bliam, taigi fainai nu!

2. Blogas, kurio neafišuoju, bet ir neslepiu yra toks tarsi kamputis į kurį nulendama pasidalinti neviešomis žiniomis. Čia kaip “einam parūkyt, ką papasakosiu” :).

3. Šiukšlynėlis yra tam, kad aš nepamirščiau ką perskaičiau, ar skaičiau kažkurio autoriaus knygas, ir ar man patiko. Triženklis skaičius knygų per metus, o aš nesu vaikščiojanti enciklopedija. Tiesa sakant net nepasakyčiau pavardžių tų autorių, kurių knygą ką tik perskaičiau ir aprašiau. Nes pagūglinau pagal pavadinimą, o tada iš “Knygų klubo” nokopipeistinau tas pavardes. Bet visada galiu pasižiūrėti. Kaip ir geometrijos teoremą, todėl niekada mokykloje nesupratau, kam jas nešiotis galvoje? Galiu pasitikrinti ir net viršelį prisiminti! Perskaityti savo pastabas, anotaciją ir atgaminti kas ten ir kaip ten. Ir ką? Mano kolegos, tie patys (tas pats), kuriuos (kurį) cituoju :), sako, kad rašo dėl populiarumo. Kartais matosi. Nes yra knygų blogų, kuriuose atsiliepimai apie knygas sudaro mažesnę įrašų dalį. Tokie niekada nesupras, kodėl atsisakau eiti į radijo laidą ir kalbėti apie savo šiukšlynėlį ir knygas. Kaip gi taip? Taigi tas blogas vienintelis iš mano rašomų, kuriame visiškai nesvarbūs jo skaitytojai ir jų skaičius. Tai ką ten kalbėti? Sako, reikia stengtis, kad leidyklos pastebėtų. Knygų duotų. Na vienu metu stengiausi, tai užsiroviau ant Alma Litteros. Tada spjoviau ir sakiau, kad užteks man ir bibliotekų. Aš tenoriu skaityti, o ne teisines problemas spręsti. Na ir tada atsirado kitų leidyklų. Pačios atsirado. Kontaktai mano vieši. Tokiais atvejais aš visada primenu sau, kad nemesti kelio dėl takelio yra geriausias sprendimas ever. Aš skaitysiu ir užsirašinėsiu ką galvoju, o jūs jau kaip norit.

4. Veni vidi – kai užeina tas jausmas, kad norisi ką nors parašyti ne į temą, pajausti ką reiškia ieškoti geros nemokamos iliustracijos. Jei į Niekiviskmėjinėjimus ateina tūkstantis žmonių ieškančių, kaip ištrinti facebook, tai man kyla noras jiems padėti. Jei šimtai žmonių ieško kaip dažyti plaukus chna, tai irgi noriu pasidalinti patirtimi. Jei jau kokius tris metus labai populiari ateinančių į Niekiviskmėjinėjimus užklausa yra ką dovanoti per įkurtuves, tai jaučiuosi tarsi skolinga tokį įrašą, skaitytojai gi ieško, vargsta ir neranda. Todėl susikūriau “Klausk Salomėjos”. Nesąmoningas pavadinimas. “Veni Vidi” man patinka labiau.

Aš nerašau tam, kad rašyčiau. Šis etapas jau praeityje. Kiekviena rašliava turi savą priežastį.