Tai kaip ten su tuo Kalėdų seniu?

Darbe vienas kolega pasakė, kad jį erzina tai jog jo trimetė dukra tiki Kalėdų seneliu. Nes tai kaip ir melas ir visi atvirai jį skleidžia. Nes nėra to senio. Tai aš galvojau galvojau… galvojau… ar teisinga meluot vaikams. Net apie Kalėdų senį. Ir begalvodama sumąsčiau: taigi yra tas senis! Kažkokis žmogas juk sėdi toj Laplandijoj, gauna reik manyt, kažkokį atlygį. Jo darbas būt seniu.

Vat ar jis dovanas nešioja tai jau atskira kalba. Gal ir nešioja, bet tikrai ne visiems pasaulio vaikams. Išvados įdomios. Senis yra. Tikras, Kalėdinis. Bet jis visiškai neatitinka apie jį kuriamų mitų.
Ar geriau tėveliams sakyt (kai sugauna vaikai dedančius po egle dovaną), kad senelis liepė perduot?
Ar geriau sakyt: mes labai tave mylim ir norim pradžiuginti švenčių proga?

Nėra ką apsirengti ir kitos (ne)moteriškos problemos

Jei galvojate, kad bėda kodiniu pavadinimu “nėra ką apsirengti” yra moteriška, tai aš nesutinku.
Mano brolis studentas labai dažnai pareiškia:
-Man reikia naujų džinsų. Nes turiu tik dvejis. Tie man netinka prie šitų batų nes atrodo per trumpi. Vadinasi lieka vieni, o gi nevaikščiosiu pastoviai tais pačiais.
O aš maniau bernai trina vienus džinsus ar megstinį iki skutų, o tada jau reikia kito. Atrodo keičiasi laikai.
Mano brangusis irgi pastoviai “ką man apsirengt į seminarą?” ;”ar ne per daug treningiškai šitas džempas atrodo, galiu į darbą?”. Na ir taip toliau. O kai susipažinom, aš turbūt kokius metus mačiau tik vieną jo aprangos variantą. Dabar rūbų daugiau nei aš turi. Mano įtakos čia tikrai nėra.
Labai susinervinu, kai einu aš pirkti kokių batų. Namo grįžtu tuščiomis ir susiparinus, o jis su krūva naujų drabužių, kurių jam visai nereikia (nes jei man nuolat kala į galvą, kad nereikia, vadinasi ir jam nereikia).
O dabar mergaitiški pamąstymai? Kodėl vakarinėse vizijose (išverčiu suprantamiau – kai vakare galvoju kaip rėdytis ryt), aš sugalvoju gražius variantus. O ryte pasirenku patogų? Aš tai nesuprantu. Net išsilyginu vakare, kokį sijoną, o darbe atsidūriu su džinsais.
Iš vis man tie drabužiai atrodo kaip asmeninių kompleksų maskavimas. Aš neturiu poreikio pirkti. Tačiau pirkdama turiu vilties, kad jau su šitais džinsais pagaliau atrodysiu gražiai, jau šitie batai pavers mane karalaite. Na ir viskas būna kaip visada… Nei gražiai atrodau, nei karalaite tampu:).

O šiandien troleibuse pokalbis:
-Vakar ką nors uždavė per matieką?
-Nežinau, susikaupusi mezgiau šaliką tai negirdėjau.
-Eik tu? Kokiu raštu?
-Dvi geros, dvi blogos.

O laiško trečiojo nebus :)

Nes negavau atsakymo į antrąjį.
Bet šiandien noriu pašnekėti apie dovanas.
Taip, tas pačias. Kalėdines.
Na kaip ten bebūtų neišvengiamai artėja dovanų metas. Mes tai galime ignoruoti. Bet ar norime? Vistiek dovanojame arba su džiaugsmu, arba iš įsipareigojimo.
Mano situacija tokia, kad su artimiausiais žmonėmis susitarėme dovanoti, ką nors mielo ir nebrangaus. Kaip jau kas supras taip. Bet man kyla problemų kitoje vietoje.
Visų pirma man reikia nupirkti dovaną už 13.13LT. Su tą sumą įrodančiais čekiais. Čia toks mūsų chebrytės keitimasis dovanomis. Ką nupirkti neįsivaizduoju, nes sveriami saldainiai, arbatos ir panašūs dalykai, kurie gali padėt išsisukt atkrenta. Todėl, kad tai nepatiktų tam žmogui, kurį ištraukiau. Laukiu idėjų.
Dar labai noriu padovanot dovaną žmogui, kuris yra mano draugas. Bet ne toks kaip visi. Mūsų nesieja jokie sexualiniai santykiai ir net kažkas į ta pusę. Tačiau ir draugystės forma kažkokia keista. Labai neįprasta. Tarsi žaidimas kas ką… Arba tarsi karas, kuriame vienas kito dėka bandome pažinti savo silpnąsias vietas.  Ką padovanot? Vėlgi vyrams pliušinio žaisliuko neįkiši. Čia netinka ir knygos ir šiaip brangūs daiktai, nes gali nepriimti. Bet netinka ir niekas sentimentalaus, nes “gaučiau į galvą”. Žodžiu, neišsprendžiama… Laukiu patarimų.
Dar yra vienas žmogus, su kuriuo esu nepažįstama. Bendraujam tik per “Skype” arba laiškais. Jis kantriai klauso mano bėdų. Be to, jo laiškai super… Apie nieką, bet ne sentimentalūs ir labai įdomūs. Visada laukiu.  Kadangi jis nekenčia Kalėdų (jaučiu visi dizaineriai jų nekenčia kai padaro tūkstančius atvirukų ir kitų nesąmonių), aš pažadėjau jam ką nors padovanot. Na, kad ta šventė nebūtų labai bjauri. Siųsiu paštu dovaną. Ką padovanot žmogui, kurio nepažįsti, nežinai jo pomėgių? Ir dar, kad siuntinys nebūtų labai sunkus.
Man tikrai reikia idėjų. Ir, kad tai neuskurdintų visiškai, nes noriu jaust džiaugsmą dovanodama. Salomėja

Salomėjos nušvitimas

Supratau, kodėl man niekaip nesiseka gyventi pagal planą.
Todėl, kad nėra plano.
Genealu ir niekaip nesuprantu, kodėl ankščiau apie tai nepagalvojau.
Juk dažniausiai iš vakaro nesugalvoju ką rengsiuos ryt. Būtent todėl ryte išverčiu visą spintą, po to sugrūdu atgal. Dar po to užsimetu ką nors, ko nereikia lyginti. Ir išeinu nepatenkinta.
Darbe neplanuoju savo darbo dienos. Juk darbai yra ir juos reikia padaryti. Kam skaičiuoti? Neprisirišusi aš prie skaičių. Todėl susiparinu kai užgriūna lavina. Kita vertus juk nepalnuosiu: 1. Parašyt atvartą. 2 Prižiūrėt ko primaketavo anieji. 3. Dar kas nors. 4. Lavina ko nors netikėto.
Aš niekada neplanuoju savaitgalių ir man patinka kai paskambina ir sako “šeštadieni eisim į “Būsi trečias””. Ok. Taip ir žinojau. Bet jei būčiau taip planavus nuo pirmadienio mane erzintų. Nes gal sugalvosiu ką nors geresnio. Gal…
Neturiu aš jokio plano. Turiu tik minčių. Ir jas įgivendinsiu. Bet tai ne planas.

Sausaininės pietautojai

Niekaip neatsikratau įpročio stebėti kas ką veikia… Gal dėl to, kad įprotis naujas??? Anksčiau vaikščiojau į žemę žiūrėdama ir nieko nematydavau. Bet gi kaip įdomu aplink…
Šiandien nuėjau pavalgyt į tokią sausainių parduotuvę Gedo prospekte prie Vagos knygyno. Nedidelė ji, bet ten būna skanių bandelių ir pieno… Kibinų, grietiniečių, blynelių, pvz., su vištiena… Na žodžiu, visai nieko.
Spendžian iš eilutės prieš mane, ne aš viena taip galvojau.
Tetulė: rudas ilgas paltas, juoda skrybelė, rudas šalikėlis pervertas per kažkokį žalvarinį raizgalą vadinamą sege (bet tos tetulės…, jos specialiai taip rengiasi? ).
– Keturias bandeles su varške. Išsinešimui.
Pardavėja (P.):
– Yra tik dvi.
Tetulė (T.):
– O kokios čia?
P:
– Su marcipanais.
T:
-O šitos? (aš mąstau, o ji taip visas badys? Taigi parašyta prie kiekvienos krūvelės kokos čia bandelės)
P:
-Šitos su obuoliais.
T:
-Skanios??? (ne, nu aš jau nervijuosi)
P:
– Perkamiausios. (oho, koks diplomatiškas atsakymas, dešimt balų)
T:
– Tada duokit man šitų keturias.
Pagaliau apsipirko. Kiti klientai.
Du darbininkai. Matyt iš tų kurie prospektą remontuoja, arba ką nors kitą, aišku. Atrodo tipiškai, darbinė apranga. Buvo lyg ir mėlyna. Dabar pilka.
-Du kavos išsinešimui ir keturis kibinus su aviena. Pašildykit, irgi išsinešimui.
Viskas aišku, paprasta ir keista… Negi jie nenori užtempti savo laiko.. Na tipo, kad nereiktų greitai grįžti prie darbo… Bet gal aš per daug stereotipiškai galvoju apie tai, kad darbininkai (na tie kur taiso kelius) amžini tinginiautojai.
Jauna mergina. Kodėl vos žvilgtelėjus į ją man pasirodo, kad ji kokia nors menininkė studentė? Gal dėl to, kad su juodais kerzais, kuriuose balti raišteliai (kaži nesusitepa? nes man raudoni tai pastoviai nuo tų metalinių skylučių nusidažydavo), megstom storom pilkom pėdkelnėm, žaliu (samaniniu) paltu, pilku šaliku. Bet net ne tai ją prie menininkų priskyrė, o tai kad ji turėjo tokį daiktą, kuriame nešiojami susukti piešiniai. Na cilindrą tokį. Nežinau kaip jis vadinasi, bet kai mokiausi dailioškėje turėjau tokį. Graži tokia mergina, :)
– Bandelę su varške ir pieno. Gerai būtų kambario temperatūros, bet šiaip bet koks tiks…
Hm… Kažkaip labai romantiška man tos bandelės su pienu… Nors nemėgstu nei pieno nei bandelių :).
Dėdulė. Visą laiką muistėsi ir kalbino pardavėją.  Storas toks dėdulė. Kažkodėl spėju dėstytojas, nes su rudu švarku. Žinau žinau, tai joks rodiklis. Bet jei dėdulė atrodo kaip dėstytojas, ati aš taip ir sakau. Pagaliau priėjo jo eilė.
– Man tų pagaliukų po tris į du maišelius.
Pardavėja žiūri…
-Nu va tų pagaliukų. Su spanguolėm. Po trys štukytes į du maišelius.
P:
– Ta prasme jums po tris sausainius atskirai pasvert?
-Taip vaikeli (geras vaikelis, gal 30 metų), tada dar kavos. Nu ir dar man tris tokius pat pagaliukus prie kavos.
Mergina. Jai 25. Juoda striukė. Nes šiandien ryte pažiūrėjus pro langą nusprendė, kad palto gaila. Ilgas žalias šalikas. Pūpsanti kišenė su mobiliaku iš kurios kyšo laidas einantis lyg ausų. Girdisi muzika. Alkana ji, todėl užsisako:
-Kibiną, valgysiu čia, obuolių sulčių ir tris grietiniečius išsinešimui.
Taip tai aš.
Grietiniečiai vakarienei, man, vyrui ir kambariokei. Prie žiema dvelkiančios, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančios arbatos

Garsiniai pagalvojimai apie nieką

Tai va… Pastaruoju metu įvairiose interneto vietose, kažkur ten tarp nuliukų ir vienetukų pasipylė įvairiausi rašiniai apie blogus, apie tai kokie jie turi būti, ką juose rašyti. Ką daryti, kad blogas būtų populiarus? Vienas iš patarimų tai rašyt konkrečiomis temomis, nes asmeniniai blogai apie nieką yra neįdomūs. Vadinasi maniškis pasmerktas būt neįdomiu. Nes aš mielai paskandinu skaitytojus savo nesėkmėse, pastebėjimuose ir nuotaikose. Ir jei iš kirvio išsivirsiu košę tai tikrai norėsiu pasidalinti receptu. Jei gatvėje čigonė mane apšauks pusprote, aš norėsiu pasiguosti. Jei darbe atrasiu super nemokamą programą, su visais pasidalinsiu. Mano mintys šokinės. Aš iškeiksiu visą pasaulį arba viešai prisipažinsiu meilėje. Aš tokia. Negaliu įlyst į rėmus vien tam, kad gaučiau daugiau komentarų, arba tam, kad mane aplankytų trim skaitytojais daugiau.

Gerai jau… Šiandien mano stogas pavažiavęs, aš 4000 karų mačiau tą patį žodį parašytą skirtingai

(reikėjo šriftą parinkti). Po tokių išbandymų ne tokių nesąmonių galima prirašyt.