Naujų metų belaukiant 2

Kai sumuštiniai jau sumušti (oi sutepti), sūris supjaustytas, taurės paruoštos… Akytės padažytos… liko tik valandėlė ir pradės rinktis svečiai.
Taigi noriu apibendrinti praėjusius metus:
Radau darbą. Darbą, kuris mane užknisa, bet jo pobūdis man patinka. Anksčiau dirbau darbe kur nė vienas iš trijų būtinų punktų (alga, kolektyvas, pobūdis) manęs netenkino. Dabar tinka du ir manau trečias dar turi šansus susitvarkyti.
Pakeičiau miestą. Iš Kauno persikėlėm į Vilnių. Keista, kad greitai apsipratau, nors įvairių rajonų pavadinimai man dar mistika.
Pradėjau viešai rašinėt:)). Galvoju jau jei darbe rimtai rašau 25000 tiražu, galiu sau leist pablevyzgot ir nerimtai:) Man patinka.

Dar daug keistų dalykų nutiko kiaulės metais. Sveikinu visus, kurie juos išgyveno. Kiaulę į keptuvę, pasitinkam pelių metus:) Viena kaip tik mano dešinėje rankoje:). Raudona, bevielė:).

Naujų metų belaukiant

Šiandien paskutinė darbo diena šiais metais. Ir paskutinį kartą važiavau troleibusu darbas-namai (nebent ryt darbiniame alkoholizme sudalyvausiu).

Paskutinį kartą šiais metais pasipildžiau elektroninį bilietą. Šiandien buvo paskutinis mano darbinis susirinkimas šiais metais.
Šiandien pirmą kartą apskritai, nugręžiau keiksmažodžių kiaulę, tam kad aparate nusipirkčiau šiaudelių (valgyt norėjau).
Šiandien turbūt paskutinį kartą šiais metais mačiau švytinčius kolegų veidus (čia jau sarkazmas mano pirštais kalba).
Šiandien paskutinį kartą gavau algą (šiemet, bet ir tą pačią sausį turėjo mokėt, taigi, paskutinį kart radau sąskaitoje netikėtų pinigų).
Šiandien paskutinis penktadienis šiais metais.

Naujų metų šiandieniniai nepažadai:
Šiandien aš nepažadu, kad naujais metais išsigydysiu darboholizmą.
Dar nepažadu, kad atsistatydinsiu iš bambeklių klubo prezidentės pareigų.
Nepažadu mesti gerti (o taip, nepasiduosiu madai mesti gert, rūkyt ir svorį).
Nepažadu, kad nebebūsiu snaiperis (kur tyli tyli, o po to smogia ten kur labiausiai skauda). Užtenka jau vakar per Kalėdinį pasisėdėjimą šefas pastebėjo “Salomėja, kodėl visi tave nudobti nori?”. O gi todėl, kad aš stebiu ir klausau, todėl daug matau ir girdžiu. Bet gi turiu išnaudot klausos ir regos dovaną. Kiek nelaimingų to neturi. Tik kad aš beveik visada tyliu. Na nemėgstu aš kalbėt. Aš mėgstu rašyt.
Dar napažadu nevadint katės drambliuku.
Nepažadu vėl pradėt žiūrėt televizorių.
Nepažadu Akropolio nevadint Šudopoliu.
Nepažadu taupyti ir nieko nepirkti per išpardavimus.
Nepažadu užaugt, nustot nusišnekėt ir pradėt rimtai rašyt. Ir dar klaidų nebedaryt.

Atėjo ir atnešė :)

Taigi, štai jau vakaras ir jau greitai baigsis Kalėdos. Jau sulaukiau lygiai penkių klausimų, ką gi gavau dovanų. Iš pradžių maniau, o koks kieno reikalas? Bet negi gaila… Tikrai galiu pasidalinti, pasimaivyt ir kitaip pasidžiaugti. Juolab, kad turiu kuo pasigirti.

Dovana, kurią perdavė brangiausiojo Kalėdų senis tikrai išskirtinė. Visų pirma savo dydžiu. Pamačius supakuotą pagalvojau wtf? Daugiau nei metro ilgio… Vidutinio svorio… Išvyniojus radau… pauzė… įtampa… molbertas! Pasirodo visi labai nori, kad pieščiau, o aš spyriojuosi, prisigalvoju visokių priežasčių. Nėra kur, Nėra ant ko, Nėra kuo. Štai ir pradejo visi tokias dovanas dovanot. Niekaip jau neišsisuksiu, ane?

Kad nesušalčiau, mamos Kalėdų senelis atnešė prikolną kepurės ir šaliko komplektą. Jei pamatysit ryškiai raudono palto ir žalio šaliko derinį, žinokit, kad tai aš.

Dar gavau mažų smulkmenikių. O su vyru iš brolio gavom bendrą dovaną. Žaidimą, kur ant skirtingų spalvų apskritimų reikia dėt kažkurią ranką ar koją ir neparkrist. Jau nujaučiu ką veiksime per naujus metus.

Galim bambėt, burbuliuot, bet dovanas gauti faina. Kas prieš?

O šiaip Salomėja jau turbūt kibirą karšto kalėdinio vyno išgėrė. Dar turim tris eglutes. Vieną dirbtinę ir dvi gyvas. Kalėdų senis kažkodėl dovanas sudėjo po dirbtine. Keista…

Laukiam laukiam…

Atsimenu vaikystę… Kaip laukdavom Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto. Kaip prasimanydavom su broliu visokios veiklos, kad laikas greičiau eitų.

Ką Salomėja veikia per šias šventines dieneles. Kad tas laikas greičiau praeitų. Nes jau ir dovanų noriu.

Visas kalnas po egle pūpso. Ir susėsti su šeima bus visai smagu. Ir galų gale jau ir darbo pasiilgau. Va šitas tai man jau sunkiai suvokiama.

Kokios veiklos man padeda stumti laiką, kuris laukint toks reliatyviai ilgas atrodo?

Perskaičiau > 400psl. knygą :

Knyga man patiko. Tik labai jau tolimas tas Irano moterų gyvenimas. Knygą perskaičiau per penkias valandas, kurių metu ir valgiau ir arbatą geriau… Taigi dar greičiau. O taip taupiau. Maniau nors iki Kalėdų užteks.

Ką dar veikiu? Žaidžiu. Tie kas mane pažįsta nustebs. Nes nesu žaidėja. Neįdomu. Bet šitą:

Šitą žaist galiu valandų valandas, kol atsibosta ir po to metus matyt net nesinori.

O dar. Pasigirsiu, kad turiu naują žaisliuką. Tai 11 mano telefonas.  Žaislo nagrinėjimas skersai ir išilgai irgi atima šiek tiek laiko. Ai, vos nepamiršau pasakyt koks jis:). Va toks:

Chaotiškas mano šis įrašas. Bet kai galima bent per atostogas leisti sau negalvot.

Palikit Kalėdas ramybėje…

Pasakykit man, na kas darosi su tom ŠVENTOM Kalėdom? Psichizmas (o yra toks žodis?) kažkoks. Būtinai, blyn, reikia visiems rėkt, kad čia pirkimo, komercinė ir dar bla bla bla kažkokia šventė? Tai ko perkat, ble (sorry jau nebesusilaikiau)? Atrodo parėkaut apie tai kokie visi durniai ir kaip perka perka perka tapo nacionalinis reikalas (na taip ir aš paburbu eilėj stovėdama, tai ką? Lietuvė gi.). Pakeliam akeles nuo TV, kur rodo kašį ir pazyziam kaip dar nėra dovanų, bet visokie bukapročiai sudaro eiles iš/į parduotuves ir be to dar parduotuvėse. O šitas pazyzimas dėl ko? Tik todėl, kad mums, tai yra kiekvienam idividui atskirai, yra nepatogu. Gi prisipažinkime, mes zyziam kiek bus daug žmonių, bet vistiek važiuosim. Tai yra mes patys esame nukreizėję pirkimo maniakai, kurie norėtų, kad kiti tokie nebūtų ir galėtume be eilių apsipirkt. Ane? Tiesa? Pats visko prisiperku, eilių nėra ir Kalėdos nebebūna komercinės. Čia turbūt kiekvienas taip galvoja ar svajoja. Pagalvokim dar. Atsiranda tokių mėgėjų aiškint, kad per Kalėdas svarbiausia dėmesys. Kad ir atvirukėlio pakanka, kad meilę išreikštum, nebūtina virtuvinį kombainą dovanot. Jo jo. Idėja puiki. Bet tą atviruką man vistiek reikia nusipirkti. Taigi aš važiuosiu jo pirkt. Būsiu tarp maniakų ir niekas ten nesigilins ar aš pirkau už litą ar už tūkstantį. Eilė nesumažės. Jau girdžiu penkis balsus sakančius, kad atviruką galima padaryti savo darbščiomis rankelėmis. Sveikinu! Mintis puiki! Pamąstau, kad neturiu nei popieriaus, ką jau ten apie kitas gamybines priemones. Ir vėl įsivaizduoju save eilėje. Dar kažkas man sakė – įškepk Kalėdinių meduolių. Tai ble (ir vėl sorry) gal miltų ir dar ten kažko nereikia pirkti?

Viskas. Išsikalbėjau. Dabar stovėdama milijoninėje eilėje pati atsiminsiu savo įrašą. Kad ne visi pirkimo maniakai. Kažkas gal tik popieriaus mielam atvirukui perka.

Vaiduoklis

Taigi papasakosiu vakarykščius įspūdžius iš ilgai laukto “Operos fantomo”. Bilietus nusipirkom vos tik pamatę reklamą per TV. Ot reklamos aukos. Bet ką aš galiu padaryt, kad ta Webberio muzika tokia įtraukianti? Išankstiniai bilietai turi pliusą. Atgailėjai pinigėlių, sumokėjai, o po mėnesio jau būni pamiršęs. Tai jautiesi, lyg nemokamai kur nors eitum.

Punktas pirmas – reikia nusigauti į Utenos areną. Priminsiu, kad Vilniuje gyvenu dar tik nuo birželio. Kelią darbas-namai išmokau greitai. Antrą pagal svarbumą Lietuvoje maršrutą namai-šudopolis irgi perpratau. Bet visokios arenos ir dar velniai žin kas, kur neaišku kiek truks nuvažiuoti, pro kur važiuoti ar nebus kamščių, tai yra ar bus normalūs kamščiai, o ten galima sukti? O bus kur sustoti?… Nuvažiavom.

Antras punktas. Sėdamės. Labiausiai patiko užrašas pie rūbinių, kad vietų skaičius ribotas. Valio, mūsiškių paltų jau niekas neėmė. Iš vienos pusės tai gal ir gerai, nes po to nereikėjo stovėti eilių atsiimant. Tačiau, tose mažose kėdutėse spaustis kartu su paltu kaip tai nepatogoka. Rankinę nukišus po kojomis, kažkaip įsitaisėm. Velniškai nepatogu, nes reikia šonu sėdėt.

Ir pagaliau prasidėjo spektaklis. Spektaklis??? Koncertas. Prieš tai priskaičiau tokių drąsių pasisakymų kaip “Renginio metu žiūrovai išvys netradicinę scenografiją, vaizdo bei garso efektus, puikią choreografiją. Visi šie efektai leis pasijusti šios istorijos dalyviu.” Tai jau laukiau ir tikėjau…

Hm. “Netradicinę scenografiją”. Čia įdomu tie du 3 minučių ilgio šokiai, kuriuos sušoko 10 žmogelių? Nes visą kitą laiką dažniausiai stovėjo Kristinutė viduryje scenos ir dainavo. O aplink ją pasiblaškydavo tai vienas tai kitas. Kostiumų nekeitė, nešoko…
“Vaizdo bei garso efektus”… Na garsas tai kaip ir garsas. Orkestras tikrai gražiai grojo. Kad gražią muziką irgi jau aišku. Dainavo tie artistai irgi puikiai. Tačiau vaizdo efektai… Dekoracijų nulis. Nebent manysim kad tos durys pro kurias įeina ar išeina, yra įspūdinga dekoracija. Ar tas ekranas, kuriame rodė fantomo akis ar kažkios operos lubas…?

Per niekam nereikalingą 20 min pertraukėlę dvi “ponios Zitos iš Mažeikių” man už nugaros aptarinėjo:
“O tai ta čiučiundra balta taip ir stovės visą laiką vidury scenos”…???

Jeigu visiškai visiškai būčiau žalia ir net nenumanyčiau apie ką spektaklis, tai nė velnio būčiau nesupratus.  Ir gaila to fantomo. Aš jau filme už jį sirgau:).

Bet muzika atperka viską. Net pikta šiek tiek dėl to. Kad negali pabambėt, nes vistiek faina buvo.

Kristiana ir lentelės

Vakar darbe gavom dovanų. Valio valio… Tas priminė, kad jau tikrai greit Kalėdos. Tai va, gavom mes Kristianos čekiukus, po vieną šimtą litų. Kas džiaugėsi, kas pardavė kolegoms, pvz., už 85Lt (ech… faina gi ta Kalėdų dvasia, ane?). O man klausimas toks kilo, ar išeis man kas nors gero toj Kristianoj? Ne ne, nepagalvokit nieko blogo. Aš tikrai nemanau, kad mažai davė.. Tiesiog kažkada seniai seniai, kai buvau jauna ir graži studentė užsukau į tą parduotuvę. Ir švelniai tariant pasijutau nejaukokai… Pardavėjos lipa ant kulnų, vos ne iš rankų griebia kiekvieną daiktą ir “gal jums ką patart?”. Įdomu dabar laikai paskeitė? Nes visai noriu nueit tą šimtą išleist, bet kuklinuosi kaip tai… Aš taigi nežinau ko noriu, taigi man reiks viską apžiūrėt, taigi norėsiu pagalvot, taigi… Vat, o jei sekios paskui mane kaip vagilę, tai taip ir liksiu savo čekio nepanaudojus… Gal ir man jį parduot?

O dar. Paburbėsiu. Eikit sau tos lentelės… Regis visą gyvenimą tenka tai vieną, tai kitą lentelę su “Exeliu” ar “OO.org Calc” padaryt. Ir pastoviai man bėdos su spausdinimu. Niekaip nesutariu su savim, kompu, programa ir printeriu, kokį rezultatą ant balto popieriaus lapo turėčiau gauti. Jei taip spausdinu – netelpa, jei anaip – viskas susigrūda, bet lieka nereikalingo ploto ant lapo, jei šitaip – atspausdina krūvą belekokiu šriftu. Po visokių ekspermentų ir kolegos pagalbos (o jam tereikėjo tik prieit ir programa turbūt išsigando) pagaliau turiu ką noriu. Tik įtariu kita sykį, kai spausdint norėsiu, vėl į karą teks stot. Būna tokių dalykų, kuriuos vieną kartą išmoksti ir pameni visą gyvenimą (pvz., važiavimas dviračiu). Ir būna tokių, kuriuos išmoksti daug kartų, bet niekad nepameni (pvz., lentelių spausdinimas).

Klausausi svetimų pokalbių:)

Tik tų, kurių negaliu negirdėti:).
Darbe:

Redakcija. O labas. Aha yra. Permest? Negaliu.. Ei klausyk koks tavo vidinis? Aha, du septyniolika. Ai neperjungsiu, perskambink… Oi tiesa turi jau prizą? Man reik į kryžiažodžius įdėt…

M, labas. Čia aš. Taip. Klausyk aš tau įmečiau mergą. Rasi, patarimų folderyje, vadinasi merga_rodo_pirštas.

Dažniausi darbiniai pokalbiai vyksta viduje tarp kolegų ir iš šalies skamba taip:

Taip. Gerai. Įmečiau. Į neskaitytus. Aha. Einu.

Gatvė. Troleibusas. Kavinės.

Gatvėje greitu žingsniu eina blondinė. Kas ji ir kokia nežinia. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo kai tos, kurių pagrindinis darbas yra būti gražiomis. Kol ji praeina išgirstu:

Martinį gal, ar šiaip paprastą kokteilį… ne, nes negaliu… taigi aš tau pasakojau vakar. Nu TAIP, ble (čia pasakyta buvo šiek tiek kitaip). Joooo.

Ėjo praėjo, nesudomino.
Pasivijau kažkokią tetą. Šita energingai rėkia į ragelį. Einu iš paskos ir negaliu negirdėti.

Tai aš užeisiu tik tu pasakyk ko nupirkt. Taigi dar turim. Ką? Taigi buvo nauja dėžutė. Spintelėj. Taigi sakiau, kad prieš kelias dienas pirkau. Nerėkiu. Taigi gatvėj. Pasišildyk…

Akivaizdu, tetulė šnekėjo su namiškiu. Jos galvoje irgi tik buitiniai reikalai. Nieko labai įdomaus.

Einu greta vyruko. Kostiumuotis:

Išrašykit sąskaitą faktūrą už paslaugas. Taip. Taip. Išsiunčiau elektroniniu paštu. Ryte. Taip. Ne, viskas ten. Galim užsakyt. Tai paderinsim. Ne aš asmeniškai negaliu. Variantas. Reikia pagalvot. Gal ir suorganizuotų…..

Ech, eilinis pokalbis apie darbą.
Troleibuse. Paauglė:

Ble, nu taigi, kaip gaili būt tokia atsipūtus? Nu ką aš žinau. Zeba. Ką? Aišku. Tai ne ble…

Nieko nesupratau, nieko ir nenoriu suprast. Ir per visą savaitę išgirdau tik vieną įdomų pokalbį kavinėje. Nuo pradžios iki galo. Mergina:

Labutis. Ką veiki? Eik tu sau. Ir kaip? Nešalta? Žėk kodėl aš tau skambinu… Ok Ok, taigi paskambinu ne tik kai reikia, neburbėk… aha.. na tai klausyk. Sekmadienį Aniusios (?) mergvakaris. Aha. Taigi išteka per Kalėdas. Jo. Na tai klausyk toliau. Organizuojam pagrobimą. Tipo kažkas tokio, kad mes ją pakviečiam į tam tikrą vietą. Pasakom, kad bus mergvakaris, kad reikia apsirengt kekšiškai. Ji atvarys, tada kas nors paskambins pasakys, kad vėluojam, nes ten kokie nors nesklandumai ir, kad ji palauktų. Čia pasirodai tu. Ji tavęs nepažins nes matė tik kartą kai girta buvo. Tai va įsitempsi ją į mašiną ir atveši į mūsų pobūvio vietą. Prieš tai aišku pavaidinsi, kad veži į mišką. Sutinki? Tai ok. Dedu pliusą, paskambinsiu vakare pasitart.

Sėdžiu aš ir mąstau… Idėja neoriginali. Mano grupiokė jau organizavo panašų mergų vakarą. Tačiau kita vertus, šiais laikais nenorėčiau tokios staigmenėlės… O ir baigtis gali ji ne kaip, jei bus ne tinkamai suorganizuota…

Telefoninių pokalbių išvados. Žmonės kalba bet kokiomis temomis. Trumpais žodžiais. Dažnai pokalbiai visai neįdomūs. Daugelis mėgsta kalbėt tokiu garsu, kad nori ne nori vistiek viską girdi. Gal todėl aš ne tik iš vis nemėgstu telefonu šnekėt. Bet ir beveik niekada nekalbu kai kas nors girdi.

P.S. Kai kurie pokalbiai gali būti ne tiksliai atkartoti:) Skirtis linksniai, sumažinta keiksmažodžių.

Ką aš labiausiai mėgstu, arba kaip sunku sudaryti topą.

Kur tik bepažvelgsi visur sudarinėjami topai. Knygyne perkamiausių knygų dešimtukas. Maximoj, perkamiausi CD, video nuomoje žiūrimiausių DVD topai. Internete renkamos baisiausiai besirengiančios damos, kvailiausi nusikaltėliai, stilingiausios vestuvės. Įvairių programų saugyklose skelbiami siunčiamiausių topai. Eblog.lt pradiniame puslapyje, populiariausių top5. Galvoju gal ir man reikia pasiduoti visuotinei manijai ir sudaryti favoritų sąrašus. Ir supratau, kad šios mados nėra labai lengva laikytis.
Štai pavyzdžiui, pradžiai galvoju parašysiu savo mėgstamiausių grupių top5. Ir ką sunkiai trejetuką sudariau:
1 Venareikšmiškai „Nozh Dlia Frau Muller“/“Messer Chups“. Tai tie atlikėjai, kurių muzikos klausydama vaikštau išsišiepus iki ausų. Visada paklausta kas man labiausiai patinka, nenusilauždama liežuvio išpyškinu pavadinimą ir palieku pašnekovą svarstyti wtf is this?
2 Visai neseniai „Opus3“ dėka atrastas „Gogol Bordello“. Dar nespėjau surinkt daug info apie šį atikėją/grupę (?) tačiau irgi iš serijos “vaikštau išsišiepus”.
3 O ant trečiojo laiptelio rikiuojasi visa kita: „Pieno Lazeriai“; „Keistuolių dainos“; „Foje“; „Jurga“ (lietuviški) ir „Pink Floyd“; „Prodigy“ ir daugelis, labai daugelis kitų ne lietuvškų.

Dar sudėtingiau man buvo su filmais:
1 Ilgai mąsčius ir vertinus į pirma vietą rašau klaisikinį „Muzikos garsai“. Nostalgiškas, sentimentalus, bet žiūrėčiau ir žiūrėčiau.
2 Filmas kurį žiūrėjau tada kai jį rodė ir nė velnio nesižavėjau. Praėjus kiek laiko ir nežiūrėjus jo pakartotinai, visgi antrą vietą užima „Matrica“. Labai jau pastaruoju metu jaučiuosi gyvenanti netikrame pasaulyje.
3 Visada mielai žiūrių „Šreką 1“. Labai man patinka atrast naujų dalykų. Pvz., tik kokį trečią kartą žiūrėdama pamačiau vaizdelį fone, kaip asilas užgesina laužą nusišlapindamas ant jo :).
4 Ir vėl visa eilė filmų, kurie gali stumdytis, bet nenustumia vienas kito: „Šokoladas“; „Sidro namų taisyklės“; „Lok, stauk arba šauk“; „Karibų piratai“; „Desperado“ ir taip toliau.

Eilė mano didžiausiam pomėgiui. Knygos. Ir kaip jas sutopint, kai šitiek perskaityta ir skirtingais laikais įstrigo skirtingos? Visgi bandau:
1 H. Murakami „Avies medžioklė“.
2 Kitos lietuviškai išleistos H.Murakamio knygos (girdėjot, jau nauja yra).
3 J.Irving „Sidro namų taisyklės“.
3 Wasmo visos trys Dinos knygos.
4 Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (turit ką nors prieš?).
5 I. Allende visos knygos be išimties (ir vaikiškos).
6 A. Lindgren visos ( ei, kažkaip žemai nusirito… reikia vėl paskaityt).
7 K.Hosseini “Bėgantis paskui aitvarą”.
8 Hektoras Malo „Be šeimos“.
9 Šimtai kitų, nes aš vis skaitau ir skaitau, ir skaitau…

Bandžiau dar pagalvot kokie aktoriai man patinka, mylimiausias internetines svetaines surašyt.. Supratau, kad lengva pateikt kandidatų sąrašą ir pasiūlyt balsuot. O ką daryt, kai tavo galvoje šimtas balsuotojų? Taip ir su savim susipykt galima.Pvz., renkant knygų topą Salomėja vaikas ginčijosi su Salomėja paaugle ir su dabartine Salomėja. Ech nelengvas tas reitingavimas.

Ar rašymas apie nieką gali būti pomėgis?

Man rašyti patinka labiau nei kalbėti. Taip, prisipažinsiu aš dažnai užsikompleksuoju dėl to, kad veltui švaistau sakinius, žodžius, raides, skirybos ženklus ir visą kitą kas sudaro raštą. Aš labai norėčiau vos prisilietusi prie klaviatūros, arba savo delninuko stiko, parašyt arba ką nors naudingo, arba ką nors labai įdomaus. Visad manau jei jau rašau, reikia kažką parašyt. Nes tas pats kaip jei jau kalbi, turėk ką pasakyt. Tačiau yra kaip yra… Gal dėl to ir rašau, nes galima pasirinkti skaityti ar ne. O štai šnekančiojo dažniausiai klausome bent jau iš mandagumo.

Dabar šneku konkrečiai apie veiksmą. Rašymą. Aš geriau šimtus kartu parašysiu, nei vieną syk pasakysiu. Kaip pvz., pateikisiu tai, kad turiu du telefonus. Išnaudoju maždaug 5 iš 20 lt naudodamasi pagrindiniu. Kitu telefonu per 2 mėnesius nė syk nešnekėjau ir sąskaitą pasipildau tik internetui.

Jei labai reikia paklaust ko nors tokio, ko nemoku suformuluot, ar bijau atsakymo ar… Geriau parašau priešais sėdinčiam kolegai per icq, o gyvai parodau šypsenėlę :). Tai nėra reakcijos vengimas. Matau tą reakciją. Juk prieš mane sėdi. Tiesiog rašydama aš laisviau galvoju.  Jei darbe vyksta erzelis, mėtomasi komentarais ir panašiai, aš mėgstu įsijungt skype ir asmeniškai parašyt ar paklaust, o ne į eterį.

Laiškų rašymas apskritai didelis mano pomėgis. Kai nebebūna kam, rašau sau. Turiu tam net dėžutę atskirą. Gal man kokia šizofrenija? O juk mano draugystė peraugusi į santuoką irgi prasidėjo nuo paprasčiausių popierinių laiškų rašymo.

Pradžioje įrašo minėjau, kad kompleksuoju. Dabar irgi galvoju, gal neskebt, nes na koks skirtumas, kad kažkam patinka rašymo procesas…  Man tai dvelkia kažkokia romantika. Tai kad aš sėdžiu ir lieju mintis. Kartais padėjusi tašką užsisvajoju ir įsiklausau į iš kito kompo sklindantį filmo garsą… Taip, keistų pomėgių pas žmones būna….