Vaiduoklis

Taigi papasakosiu vakarykščius įspūdžius iš ilgai laukto “Operos fantomo”. Bilietus nusipirkom vos tik pamatę reklamą per TV. Ot reklamos aukos. Bet ką aš galiu padaryt, kad ta Webberio muzika tokia įtraukianti? Išankstiniai bilietai turi pliusą. Atgailėjai pinigėlių, sumokėjai, o po mėnesio jau būni pamiršęs. Tai jautiesi, lyg nemokamai kur nors eitum.

Punktas pirmas – reikia nusigauti į Utenos areną. Priminsiu, kad Vilniuje gyvenu dar tik nuo birželio. Kelią darbas-namai išmokau greitai. Antrą pagal svarbumą Lietuvoje maršrutą namai-šudopolis irgi perpratau. Bet visokios arenos ir dar velniai žin kas, kur neaišku kiek truks nuvažiuoti, pro kur važiuoti ar nebus kamščių, tai yra ar bus normalūs kamščiai, o ten galima sukti? O bus kur sustoti?… Nuvažiavom.

Antras punktas. Sėdamės. Labiausiai patiko užrašas pie rūbinių, kad vietų skaičius ribotas. Valio, mūsiškių paltų jau niekas neėmė. Iš vienos pusės tai gal ir gerai, nes po to nereikėjo stovėti eilių atsiimant. Tačiau, tose mažose kėdutėse spaustis kartu su paltu kaip tai nepatogoka. Rankinę nukišus po kojomis, kažkaip įsitaisėm. Velniškai nepatogu, nes reikia šonu sėdėt.

Ir pagaliau prasidėjo spektaklis. Spektaklis??? Koncertas. Prieš tai priskaičiau tokių drąsių pasisakymų kaip “Renginio metu žiūrovai išvys netradicinę scenografiją, vaizdo bei garso efektus, puikią choreografiją. Visi šie efektai leis pasijusti šios istorijos dalyviu.” Tai jau laukiau ir tikėjau…

Hm. “Netradicinę scenografiją”. Čia įdomu tie du 3 minučių ilgio šokiai, kuriuos sušoko 10 žmogelių? Nes visą kitą laiką dažniausiai stovėjo Kristinutė viduryje scenos ir dainavo. O aplink ją pasiblaškydavo tai vienas tai kitas. Kostiumų nekeitė, nešoko…
“Vaizdo bei garso efektus”… Na garsas tai kaip ir garsas. Orkestras tikrai gražiai grojo. Kad gražią muziką irgi jau aišku. Dainavo tie artistai irgi puikiai. Tačiau vaizdo efektai… Dekoracijų nulis. Nebent manysim kad tos durys pro kurias įeina ar išeina, yra įspūdinga dekoracija. Ar tas ekranas, kuriame rodė fantomo akis ar kažkios operos lubas…?

Per niekam nereikalingą 20 min pertraukėlę dvi “ponios Zitos iš Mažeikių” man už nugaros aptarinėjo:
“O tai ta čiučiundra balta taip ir stovės visą laiką vidury scenos”…???

Jeigu visiškai visiškai būčiau žalia ir net nenumanyčiau apie ką spektaklis, tai nė velnio būčiau nesupratus.  Ir gaila to fantomo. Aš jau filme už jį sirgau:).

Bet muzika atperka viską. Net pikta šiek tiek dėl to. Kad negali pabambėt, nes vistiek faina buvo.

Kristiana ir lentelės

Vakar darbe gavom dovanų. Valio valio… Tas priminė, kad jau tikrai greit Kalėdos. Tai va, gavom mes Kristianos čekiukus, po vieną šimtą litų. Kas džiaugėsi, kas pardavė kolegoms, pvz., už 85Lt (ech… faina gi ta Kalėdų dvasia, ane?). O man klausimas toks kilo, ar išeis man kas nors gero toj Kristianoj? Ne ne, nepagalvokit nieko blogo. Aš tikrai nemanau, kad mažai davė.. Tiesiog kažkada seniai seniai, kai buvau jauna ir graži studentė užsukau į tą parduotuvę. Ir švelniai tariant pasijutau nejaukokai… Pardavėjos lipa ant kulnų, vos ne iš rankų griebia kiekvieną daiktą ir “gal jums ką patart?”. Įdomu dabar laikai paskeitė? Nes visai noriu nueit tą šimtą išleist, bet kuklinuosi kaip tai… Aš taigi nežinau ko noriu, taigi man reiks viską apžiūrėt, taigi norėsiu pagalvot, taigi… Vat, o jei sekios paskui mane kaip vagilę, tai taip ir liksiu savo čekio nepanaudojus… Gal ir man jį parduot?

O dar. Paburbėsiu. Eikit sau tos lentelės… Regis visą gyvenimą tenka tai vieną, tai kitą lentelę su “Exeliu” ar “OO.org Calc” padaryt. Ir pastoviai man bėdos su spausdinimu. Niekaip nesutariu su savim, kompu, programa ir printeriu, kokį rezultatą ant balto popieriaus lapo turėčiau gauti. Jei taip spausdinu – netelpa, jei anaip – viskas susigrūda, bet lieka nereikalingo ploto ant lapo, jei šitaip – atspausdina krūvą belekokiu šriftu. Po visokių ekspermentų ir kolegos pagalbos (o jam tereikėjo tik prieit ir programa turbūt išsigando) pagaliau turiu ką noriu. Tik įtariu kita sykį, kai spausdint norėsiu, vėl į karą teks stot. Būna tokių dalykų, kuriuos vieną kartą išmoksti ir pameni visą gyvenimą (pvz., važiavimas dviračiu). Ir būna tokių, kuriuos išmoksti daug kartų, bet niekad nepameni (pvz., lentelių spausdinimas).

Klausausi svetimų pokalbių:)

Tik tų, kurių negaliu negirdėti:).
Darbe:

Redakcija. O labas. Aha yra. Permest? Negaliu.. Ei klausyk koks tavo vidinis? Aha, du septyniolika. Ai neperjungsiu, perskambink… Oi tiesa turi jau prizą? Man reik į kryžiažodžius įdėt…

M, labas. Čia aš. Taip. Klausyk aš tau įmečiau mergą. Rasi, patarimų folderyje, vadinasi merga_rodo_pirštas.

Dažniausi darbiniai pokalbiai vyksta viduje tarp kolegų ir iš šalies skamba taip:

Taip. Gerai. Įmečiau. Į neskaitytus. Aha. Einu.

Gatvė. Troleibusas. Kavinės.

Gatvėje greitu žingsniu eina blondinė. Kas ji ir kokia nežinia. Tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo kai tos, kurių pagrindinis darbas yra būti gražiomis. Kol ji praeina išgirstu:

Martinį gal, ar šiaip paprastą kokteilį… ne, nes negaliu… taigi aš tau pasakojau vakar. Nu TAIP, ble (čia pasakyta buvo šiek tiek kitaip). Joooo.

Ėjo praėjo, nesudomino.
Pasivijau kažkokią tetą. Šita energingai rėkia į ragelį. Einu iš paskos ir negaliu negirdėti.

Tai aš užeisiu tik tu pasakyk ko nupirkt. Taigi dar turim. Ką? Taigi buvo nauja dėžutė. Spintelėj. Taigi sakiau, kad prieš kelias dienas pirkau. Nerėkiu. Taigi gatvėj. Pasišildyk…

Akivaizdu, tetulė šnekėjo su namiškiu. Jos galvoje irgi tik buitiniai reikalai. Nieko labai įdomaus.

Einu greta vyruko. Kostiumuotis:

Išrašykit sąskaitą faktūrą už paslaugas. Taip. Taip. Išsiunčiau elektroniniu paštu. Ryte. Taip. Ne, viskas ten. Galim užsakyt. Tai paderinsim. Ne aš asmeniškai negaliu. Variantas. Reikia pagalvot. Gal ir suorganizuotų…..

Ech, eilinis pokalbis apie darbą.
Troleibuse. Paauglė:

Ble, nu taigi, kaip gaili būt tokia atsipūtus? Nu ką aš žinau. Zeba. Ką? Aišku. Tai ne ble…

Nieko nesupratau, nieko ir nenoriu suprast. Ir per visą savaitę išgirdau tik vieną įdomų pokalbį kavinėje. Nuo pradžios iki galo. Mergina:

Labutis. Ką veiki? Eik tu sau. Ir kaip? Nešalta? Žėk kodėl aš tau skambinu… Ok Ok, taigi paskambinu ne tik kai reikia, neburbėk… aha.. na tai klausyk. Sekmadienį Aniusios (?) mergvakaris. Aha. Taigi išteka per Kalėdas. Jo. Na tai klausyk toliau. Organizuojam pagrobimą. Tipo kažkas tokio, kad mes ją pakviečiam į tam tikrą vietą. Pasakom, kad bus mergvakaris, kad reikia apsirengt kekšiškai. Ji atvarys, tada kas nors paskambins pasakys, kad vėluojam, nes ten kokie nors nesklandumai ir, kad ji palauktų. Čia pasirodai tu. Ji tavęs nepažins nes matė tik kartą kai girta buvo. Tai va įsitempsi ją į mašiną ir atveši į mūsų pobūvio vietą. Prieš tai aišku pavaidinsi, kad veži į mišką. Sutinki? Tai ok. Dedu pliusą, paskambinsiu vakare pasitart.

Sėdžiu aš ir mąstau… Idėja neoriginali. Mano grupiokė jau organizavo panašų mergų vakarą. Tačiau kita vertus, šiais laikais nenorėčiau tokios staigmenėlės… O ir baigtis gali ji ne kaip, jei bus ne tinkamai suorganizuota…

Telefoninių pokalbių išvados. Žmonės kalba bet kokiomis temomis. Trumpais žodžiais. Dažnai pokalbiai visai neįdomūs. Daugelis mėgsta kalbėt tokiu garsu, kad nori ne nori vistiek viską girdi. Gal todėl aš ne tik iš vis nemėgstu telefonu šnekėt. Bet ir beveik niekada nekalbu kai kas nors girdi.

P.S. Kai kurie pokalbiai gali būti ne tiksliai atkartoti:) Skirtis linksniai, sumažinta keiksmažodžių.

Ką aš labiausiai mėgstu, arba kaip sunku sudaryti topą.

Kur tik bepažvelgsi visur sudarinėjami topai. Knygyne perkamiausių knygų dešimtukas. Maximoj, perkamiausi CD, video nuomoje žiūrimiausių DVD topai. Internete renkamos baisiausiai besirengiančios damos, kvailiausi nusikaltėliai, stilingiausios vestuvės. Įvairių programų saugyklose skelbiami siunčiamiausių topai. Eblog.lt pradiniame puslapyje, populiariausių top5. Galvoju gal ir man reikia pasiduoti visuotinei manijai ir sudaryti favoritų sąrašus. Ir supratau, kad šios mados nėra labai lengva laikytis.
Štai pavyzdžiui, pradžiai galvoju parašysiu savo mėgstamiausių grupių top5. Ir ką sunkiai trejetuką sudariau:
1 Venareikšmiškai „Nozh Dlia Frau Muller“/“Messer Chups“. Tai tie atlikėjai, kurių muzikos klausydama vaikštau išsišiepus iki ausų. Visada paklausta kas man labiausiai patinka, nenusilauždama liežuvio išpyškinu pavadinimą ir palieku pašnekovą svarstyti wtf is this?
2 Visai neseniai „Opus3“ dėka atrastas „Gogol Bordello“. Dar nespėjau surinkt daug info apie šį atikėją/grupę (?) tačiau irgi iš serijos “vaikštau išsišiepus”.
3 O ant trečiojo laiptelio rikiuojasi visa kita: „Pieno Lazeriai“; „Keistuolių dainos“; „Foje“; „Jurga“ (lietuviški) ir „Pink Floyd“; „Prodigy“ ir daugelis, labai daugelis kitų ne lietuvškų.

Dar sudėtingiau man buvo su filmais:
1 Ilgai mąsčius ir vertinus į pirma vietą rašau klaisikinį „Muzikos garsai“. Nostalgiškas, sentimentalus, bet žiūrėčiau ir žiūrėčiau.
2 Filmas kurį žiūrėjau tada kai jį rodė ir nė velnio nesižavėjau. Praėjus kiek laiko ir nežiūrėjus jo pakartotinai, visgi antrą vietą užima „Matrica“. Labai jau pastaruoju metu jaučiuosi gyvenanti netikrame pasaulyje.
3 Visada mielai žiūrių „Šreką 1“. Labai man patinka atrast naujų dalykų. Pvz., tik kokį trečią kartą žiūrėdama pamačiau vaizdelį fone, kaip asilas užgesina laužą nusišlapindamas ant jo :).
4 Ir vėl visa eilė filmų, kurie gali stumdytis, bet nenustumia vienas kito: „Šokoladas“; „Sidro namų taisyklės“; „Lok, stauk arba šauk“; „Karibų piratai“; „Desperado“ ir taip toliau.

Eilė mano didžiausiam pomėgiui. Knygos. Ir kaip jas sutopint, kai šitiek perskaityta ir skirtingais laikais įstrigo skirtingos? Visgi bandau:
1 H. Murakami „Avies medžioklė“.
2 Kitos lietuviškai išleistos H.Murakamio knygos (girdėjot, jau nauja yra).
3 J.Irving „Sidro namų taisyklės“.
3 Wasmo visos trys Dinos knygos.
4 Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (turit ką nors prieš?).
5 I. Allende visos knygos be išimties (ir vaikiškos).
6 A. Lindgren visos ( ei, kažkaip žemai nusirito… reikia vėl paskaityt).
7 K.Hosseini “Bėgantis paskui aitvarą”.
8 Hektoras Malo „Be šeimos“.
9 Šimtai kitų, nes aš vis skaitau ir skaitau, ir skaitau…

Bandžiau dar pagalvot kokie aktoriai man patinka, mylimiausias internetines svetaines surašyt.. Supratau, kad lengva pateikt kandidatų sąrašą ir pasiūlyt balsuot. O ką daryt, kai tavo galvoje šimtas balsuotojų? Taip ir su savim susipykt galima.Pvz., renkant knygų topą Salomėja vaikas ginčijosi su Salomėja paaugle ir su dabartine Salomėja. Ech nelengvas tas reitingavimas.

Ar rašymas apie nieką gali būti pomėgis?

Man rašyti patinka labiau nei kalbėti. Taip, prisipažinsiu aš dažnai užsikompleksuoju dėl to, kad veltui švaistau sakinius, žodžius, raides, skirybos ženklus ir visą kitą kas sudaro raštą. Aš labai norėčiau vos prisilietusi prie klaviatūros, arba savo delninuko stiko, parašyt arba ką nors naudingo, arba ką nors labai įdomaus. Visad manau jei jau rašau, reikia kažką parašyt. Nes tas pats kaip jei jau kalbi, turėk ką pasakyt. Tačiau yra kaip yra… Gal dėl to ir rašau, nes galima pasirinkti skaityti ar ne. O štai šnekančiojo dažniausiai klausome bent jau iš mandagumo.

Dabar šneku konkrečiai apie veiksmą. Rašymą. Aš geriau šimtus kartu parašysiu, nei vieną syk pasakysiu. Kaip pvz., pateikisiu tai, kad turiu du telefonus. Išnaudoju maždaug 5 iš 20 lt naudodamasi pagrindiniu. Kitu telefonu per 2 mėnesius nė syk nešnekėjau ir sąskaitą pasipildau tik internetui.

Jei labai reikia paklaust ko nors tokio, ko nemoku suformuluot, ar bijau atsakymo ar… Geriau parašau priešais sėdinčiam kolegai per icq, o gyvai parodau šypsenėlę :). Tai nėra reakcijos vengimas. Matau tą reakciją. Juk prieš mane sėdi. Tiesiog rašydama aš laisviau galvoju.  Jei darbe vyksta erzelis, mėtomasi komentarais ir panašiai, aš mėgstu įsijungt skype ir asmeniškai parašyt ar paklaust, o ne į eterį.

Laiškų rašymas apskritai didelis mano pomėgis. Kai nebebūna kam, rašau sau. Turiu tam net dėžutę atskirą. Gal man kokia šizofrenija? O juk mano draugystė peraugusi į santuoką irgi prasidėjo nuo paprasčiausių popierinių laiškų rašymo.

Pradžioje įrašo minėjau, kad kompleksuoju. Dabar irgi galvoju, gal neskebt, nes na koks skirtumas, kad kažkam patinka rašymo procesas…  Man tai dvelkia kažkokia romantika. Tai kad aš sėdžiu ir lieju mintis. Kartais padėjusi tašką užsisvajoju ir įsiklausau į iš kito kompo sklindantį filmo garsą… Taip, keistų pomėgių pas žmones būna….

Tai kaip ten su tuo Kalėdų seniu?

Darbe vienas kolega pasakė, kad jį erzina tai jog jo trimetė dukra tiki Kalėdų seneliu. Nes tai kaip ir melas ir visi atvirai jį skleidžia. Nes nėra to senio. Tai aš galvojau galvojau… galvojau… ar teisinga meluot vaikams. Net apie Kalėdų senį. Ir begalvodama sumąsčiau: taigi yra tas senis! Kažkokis žmogas juk sėdi toj Laplandijoj, gauna reik manyt, kažkokį atlygį. Jo darbas būt seniu.

Vat ar jis dovanas nešioja tai jau atskira kalba. Gal ir nešioja, bet tikrai ne visiems pasaulio vaikams. Išvados įdomios. Senis yra. Tikras, Kalėdinis. Bet jis visiškai neatitinka apie jį kuriamų mitų.
Ar geriau tėveliams sakyt (kai sugauna vaikai dedančius po egle dovaną), kad senelis liepė perduot?
Ar geriau sakyt: mes labai tave mylim ir norim pradžiuginti švenčių proga?

Nėra ką apsirengti ir kitos (ne)moteriškos problemos

Jei galvojate, kad bėda kodiniu pavadinimu “nėra ką apsirengti” yra moteriška, tai aš nesutinku.
Mano brolis studentas labai dažnai pareiškia:
-Man reikia naujų džinsų. Nes turiu tik dvejis. Tie man netinka prie šitų batų nes atrodo per trumpi. Vadinasi lieka vieni, o gi nevaikščiosiu pastoviai tais pačiais.
O aš maniau bernai trina vienus džinsus ar megstinį iki skutų, o tada jau reikia kito. Atrodo keičiasi laikai.
Mano brangusis irgi pastoviai “ką man apsirengt į seminarą?” ;”ar ne per daug treningiškai šitas džempas atrodo, galiu į darbą?”. Na ir taip toliau. O kai susipažinom, aš turbūt kokius metus mačiau tik vieną jo aprangos variantą. Dabar rūbų daugiau nei aš turi. Mano įtakos čia tikrai nėra.
Labai susinervinu, kai einu aš pirkti kokių batų. Namo grįžtu tuščiomis ir susiparinus, o jis su krūva naujų drabužių, kurių jam visai nereikia (nes jei man nuolat kala į galvą, kad nereikia, vadinasi ir jam nereikia).
O dabar mergaitiški pamąstymai? Kodėl vakarinėse vizijose (išverčiu suprantamiau – kai vakare galvoju kaip rėdytis ryt), aš sugalvoju gražius variantus. O ryte pasirenku patogų? Aš tai nesuprantu. Net išsilyginu vakare, kokį sijoną, o darbe atsidūriu su džinsais.
Iš vis man tie drabužiai atrodo kaip asmeninių kompleksų maskavimas. Aš neturiu poreikio pirkti. Tačiau pirkdama turiu vilties, kad jau su šitais džinsais pagaliau atrodysiu gražiai, jau šitie batai pavers mane karalaite. Na ir viskas būna kaip visada… Nei gražiai atrodau, nei karalaite tampu:).

O šiandien troleibuse pokalbis:
-Vakar ką nors uždavė per matieką?
-Nežinau, susikaupusi mezgiau šaliką tai negirdėjau.
-Eik tu? Kokiu raštu?
-Dvi geros, dvi blogos.

O laiško trečiojo nebus :)

Nes negavau atsakymo į antrąjį.
Bet šiandien noriu pašnekėti apie dovanas.
Taip, tas pačias. Kalėdines.
Na kaip ten bebūtų neišvengiamai artėja dovanų metas. Mes tai galime ignoruoti. Bet ar norime? Vistiek dovanojame arba su džiaugsmu, arba iš įsipareigojimo.
Mano situacija tokia, kad su artimiausiais žmonėmis susitarėme dovanoti, ką nors mielo ir nebrangaus. Kaip jau kas supras taip. Bet man kyla problemų kitoje vietoje.
Visų pirma man reikia nupirkti dovaną už 13.13LT. Su tą sumą įrodančiais čekiais. Čia toks mūsų chebrytės keitimasis dovanomis. Ką nupirkti neįsivaizduoju, nes sveriami saldainiai, arbatos ir panašūs dalykai, kurie gali padėt išsisukt atkrenta. Todėl, kad tai nepatiktų tam žmogui, kurį ištraukiau. Laukiu idėjų.
Dar labai noriu padovanot dovaną žmogui, kuris yra mano draugas. Bet ne toks kaip visi. Mūsų nesieja jokie sexualiniai santykiai ir net kažkas į ta pusę. Tačiau ir draugystės forma kažkokia keista. Labai neįprasta. Tarsi žaidimas kas ką… Arba tarsi karas, kuriame vienas kito dėka bandome pažinti savo silpnąsias vietas.  Ką padovanot? Vėlgi vyrams pliušinio žaisliuko neįkiši. Čia netinka ir knygos ir šiaip brangūs daiktai, nes gali nepriimti. Bet netinka ir niekas sentimentalaus, nes “gaučiau į galvą”. Žodžiu, neišsprendžiama… Laukiu patarimų.
Dar yra vienas žmogus, su kuriuo esu nepažįstama. Bendraujam tik per “Skype” arba laiškais. Jis kantriai klauso mano bėdų. Be to, jo laiškai super… Apie nieką, bet ne sentimentalūs ir labai įdomūs. Visada laukiu.  Kadangi jis nekenčia Kalėdų (jaučiu visi dizaineriai jų nekenčia kai padaro tūkstančius atvirukų ir kitų nesąmonių), aš pažadėjau jam ką nors padovanot. Na, kad ta šventė nebūtų labai bjauri. Siųsiu paštu dovaną. Ką padovanot žmogui, kurio nepažįsti, nežinai jo pomėgių? Ir dar, kad siuntinys nebūtų labai sunkus.
Man tikrai reikia idėjų. Ir, kad tai neuskurdintų visiškai, nes noriu jaust džiaugsmą dovanodama. Salomėja

Salomėjos nušvitimas

Supratau, kodėl man niekaip nesiseka gyventi pagal planą.
Todėl, kad nėra plano.
Genealu ir niekaip nesuprantu, kodėl ankščiau apie tai nepagalvojau.
Juk dažniausiai iš vakaro nesugalvoju ką rengsiuos ryt. Būtent todėl ryte išverčiu visą spintą, po to sugrūdu atgal. Dar po to užsimetu ką nors, ko nereikia lyginti. Ir išeinu nepatenkinta.
Darbe neplanuoju savo darbo dienos. Juk darbai yra ir juos reikia padaryti. Kam skaičiuoti? Neprisirišusi aš prie skaičių. Todėl susiparinu kai užgriūna lavina. Kita vertus juk nepalnuosiu: 1. Parašyt atvartą. 2 Prižiūrėt ko primaketavo anieji. 3. Dar kas nors. 4. Lavina ko nors netikėto.
Aš niekada neplanuoju savaitgalių ir man patinka kai paskambina ir sako “šeštadieni eisim į “Būsi trečias””. Ok. Taip ir žinojau. Bet jei būčiau taip planavus nuo pirmadienio mane erzintų. Nes gal sugalvosiu ką nors geresnio. Gal…
Neturiu aš jokio plano. Turiu tik minčių. Ir jas įgivendinsiu. Bet tai ne planas.

Sausaininės pietautojai

Niekaip neatsikratau įpročio stebėti kas ką veikia… Gal dėl to, kad įprotis naujas??? Anksčiau vaikščiojau į žemę žiūrėdama ir nieko nematydavau. Bet gi kaip įdomu aplink…
Šiandien nuėjau pavalgyt į tokią sausainių parduotuvę Gedo prospekte prie Vagos knygyno. Nedidelė ji, bet ten būna skanių bandelių ir pieno… Kibinų, grietiniečių, blynelių, pvz., su vištiena… Na žodžiu, visai nieko.
Spendžian iš eilutės prieš mane, ne aš viena taip galvojau.
Tetulė: rudas ilgas paltas, juoda skrybelė, rudas šalikėlis pervertas per kažkokį žalvarinį raizgalą vadinamą sege (bet tos tetulės…, jos specialiai taip rengiasi? ).
– Keturias bandeles su varške. Išsinešimui.
Pardavėja (P.):
– Yra tik dvi.
Tetulė (T.):
– O kokios čia?
P:
– Su marcipanais.
T:
-O šitos? (aš mąstau, o ji taip visas badys? Taigi parašyta prie kiekvienos krūvelės kokos čia bandelės)
P:
-Šitos su obuoliais.
T:
-Skanios??? (ne, nu aš jau nervijuosi)
P:
– Perkamiausios. (oho, koks diplomatiškas atsakymas, dešimt balų)
T:
– Tada duokit man šitų keturias.
Pagaliau apsipirko. Kiti klientai.
Du darbininkai. Matyt iš tų kurie prospektą remontuoja, arba ką nors kitą, aišku. Atrodo tipiškai, darbinė apranga. Buvo lyg ir mėlyna. Dabar pilka.
-Du kavos išsinešimui ir keturis kibinus su aviena. Pašildykit, irgi išsinešimui.
Viskas aišku, paprasta ir keista… Negi jie nenori užtempti savo laiko.. Na tipo, kad nereiktų greitai grįžti prie darbo… Bet gal aš per daug stereotipiškai galvoju apie tai, kad darbininkai (na tie kur taiso kelius) amžini tinginiautojai.
Jauna mergina. Kodėl vos žvilgtelėjus į ją man pasirodo, kad ji kokia nors menininkė studentė? Gal dėl to, kad su juodais kerzais, kuriuose balti raišteliai (kaži nesusitepa? nes man raudoni tai pastoviai nuo tų metalinių skylučių nusidažydavo), megstom storom pilkom pėdkelnėm, žaliu (samaniniu) paltu, pilku šaliku. Bet net ne tai ją prie menininkų priskyrė, o tai kad ji turėjo tokį daiktą, kuriame nešiojami susukti piešiniai. Na cilindrą tokį. Nežinau kaip jis vadinasi, bet kai mokiausi dailioškėje turėjau tokį. Graži tokia mergina, :)
– Bandelę su varške ir pieno. Gerai būtų kambario temperatūros, bet šiaip bet koks tiks…
Hm… Kažkaip labai romantiška man tos bandelės su pienu… Nors nemėgstu nei pieno nei bandelių :).
Dėdulė. Visą laiką muistėsi ir kalbino pardavėją.  Storas toks dėdulė. Kažkodėl spėju dėstytojas, nes su rudu švarku. Žinau žinau, tai joks rodiklis. Bet jei dėdulė atrodo kaip dėstytojas, ati aš taip ir sakau. Pagaliau priėjo jo eilė.
– Man tų pagaliukų po tris į du maišelius.
Pardavėja žiūri…
-Nu va tų pagaliukų. Su spanguolėm. Po trys štukytes į du maišelius.
P:
– Ta prasme jums po tris sausainius atskirai pasvert?
-Taip vaikeli (geras vaikelis, gal 30 metų), tada dar kavos. Nu ir dar man tris tokius pat pagaliukus prie kavos.
Mergina. Jai 25. Juoda striukė. Nes šiandien ryte pažiūrėjus pro langą nusprendė, kad palto gaila. Ilgas žalias šalikas. Pūpsanti kišenė su mobiliaku iš kurios kyšo laidas einantis lyg ausų. Girdisi muzika. Alkana ji, todėl užsisako:
-Kibiną, valgysiu čia, obuolių sulčių ir tris grietiniečius išsinešimui.
Taip tai aš.
Grietiniečiai vakarienei, man, vyrui ir kambariokei. Prie žiema dvelkiančios, cinamonu ir gvazdikėliais kvepiančios arbatos