Niekiviskmėjinėjimai

Na gerai. Nebeverkiu, kad lauke šalta. Nelabai ir turiu noro-laiko tame lauke maltis. Kita vertus gi kai lauke būna +28 ir daugiau, tai niekas iš manęs blogo žodžio neišgirsta, nors skundžiasi taip pat.

Norėjau parašyti apie ryškų nusipisitą. Po velnių, šiais metais dar nebuvau Humanoje. :E Ir bibliotekoje buvau tik vieną kartą. :W

Apie dvejopą jausmą, kai esu guru ir tave ima kopijuoti.

Bet gal kas nors turi gražių, savų, pakankamai didelės raiškos nuotraukų knygų tema? M?

Sustojęs laikas rodo gruodžio penktą dieną.

Krykštauju dėl saulės, bet nesidžiaugiu tuo įkalinimu. Be reikalo nėra ko lįsti laukan.

Kartais atsiranda kažkoks keistas gumulys: neišsipildymas? Laukimas? Baimė? Viltis?

Kodėl taip dažnai girdžiu žodžius: senstam, zuiki?

Pradėjau skaityti visiškas šūdknyges. Gal visas geras jau perskaičiau?

Juokingiausias paieškos žodis kažką atvedęs į šitą blogą: “mane prievartauja nematomas”. Ach, mielas Nematome, iki ko nusiritai!

Anksčiau buvo smagu pasigirti kiek vienetų alkoholio išgerta per vakarėlį. Dabar smagiausia pasigirti kiek neišgerta. Šių metų alkovienetus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: truputis alaus pirmą metų dieną, karštas porteris kai sirgau, šampanas ana proga, vienas alaus svečiuose. Labai savimi didžiuojuosi :)

Na tai va. Blogodepresijos man niekada nebūna. Bet pastaruoju metu kažkaip tingiu viską pasakoti. Nes juokingi nutikimai nutinka panašūs. Pvz., diedukas pašte krėtė šposus. Bet aš jau aną kartą papasakojau apie tetą pašte, tai niekas nepatikės, kad ten kiekvieną kartą kas nors nutinka. Apie darbo reikalus kažkaip nelabai noriu pasakoti, žinote, kai dirbi sau, tai kažkaip ir darbdavių nėra kaip apšnekinėti :)
Laukiu vasario, nes važiuosime prie jūros. Laukiu vasaros, nes bus šilta. Tai sėdžiu sau, laukiu, dirbu ir mažai kalbu. O jūs ką veikiat?

Pradedu manyti, kad man reikia atskiros blogo kategorijos “paštas”. Istorija tikra. Italiku rašytas tekstas – mano mintys, arba šnabždesiai kartu eilėje laukusiajam.

Teta ir pašto darbuotoja.

T: prašau man duoti voką, pašto ženklą Lietuvoje ir atviruką su gimtadieniu.
PD: kurį?
T: parodykit šitą su rožėmis.
PD: Šitą?
T: taip taip. O čia nėra teksto viduje? Man reikia su tekstu. Parodykit tą. O ne ne tą, čia gi vaikiškas, ką jūs? Štai tą.
PD: čia be teksto.
T: ai be teksto? O šitas, su smulkiomis gėlytėmis? Ai, bet jis irgi toks jaunatviškas, man reikia gimtadieniui, solidaus.
Su karstais gal tiktu?
PD: gal šitą? Ai, ne, šitas be teksto.
T: O tas su smulkiomis gėlytėmis?
PD: Šitas?
T: ne ne… ne, kairiau. Va šitas.
PD: Irgi be teksto.
T: o anie? – rodo į stendą prie kito langelio ir veiksmas persikelia ten.
T: žiūrėkit, va lipdukas – su tekstu viduje. Taip taip, šitas su orchidėjomis.
PD: prašau.
T: ai… bet čia tekste kreipinys “tu”. Ne ne, man čia tetai, aš į ją nesikreipiu tu…
Sakau gi, su karstu, su kalijomis, su auksinėmis raidėmis “paskutinis!”
PD: dar yra toks ir toks.
T: gerai, paimsiu šitą.
PD: Tai atvirukas jau su voku, tai gal jums atskirai nereikia?
T: bet vokas geltonas, tai nenueis.
PD: o koks skirtumas, geltonas, raudonas, viskas čia nueis. Būna ir juodus siunčia.
Kaip ir sakiau – juodas vokas, atvirukas su karstu…
T: aš vieną kartą siunčiau ir man nenuėjo, tai galvojau dėl to, kad vokas spalvotas buvo…

Susimokėjusi ir nuėjusi atviruko pakuoti teta, tada dar įlindo be eilės klijų pasiprašyti, mat bijo, kad atsilipins vokas…

Todėl man ir patinka paštas :)

Taupuoliai mėgsta sakyti, kad dušas taupesnis už vonią. Ta prasme, mažiau vandens sunaudojama. Na ką aš žinau.  Kiek eksperimentavau užkimšdama vonią ir prausdamasi po dušu, tiek nepastebėjau jokio vandens kiekio sutaupymo.

Šiaip jau sunkiai suvokiu patarimą užsukti vandenį, kai muiliniesi ar depiliuojiesi… Po velnių, taigi šalta! Na, gal tik vasara, kai lauke 30+ taip galima daryti. Aš atlikdama minėtas procedūras leidžiu vandenį ant savęs,  o kadangi dar neįsirengėme dušo laikiklio, o reikia abiejų laisvų rankų – tai leidžiu karštą vandenį ant kojų. Dušo tik vienas privalumas – greičiau sukiesi, nes malonumo mažiau.

Man atrodo, kad svarbiausia yra būti savo vietoje. Raukšlelės tinka, kai tau virš 30 ir žilagalvių senelių nepavadintum negražiais. Svarbu jausti. Nesirėdyti japoniškos lolitos stiliumi kai tau šešiasdešimt ir nemėgdžioti bobutės, kai tau keturiolika.

Ištiesinti plaukai vistiek susigarbanoja, o sugarbanoti išsitiesina. Tai nieko čia labai svarbaus ir nenorėjau pasakyti.

Kaip gyvenat?

Nupėdinom šiandien į Mickevičiaus biblioteką. Su atitinkamu nusiteikimu – reikės persiregistruoti. Gi nauji metai! Atstovim eilę, teta paklausia ar ten pat gyvenu, duoda kažkokį lapuką ir ate.

Užkopiame į viršų. Tetai palieku grąžintinas knygas, o ta man rėkia: “o lapelio neduosit? ar nepersiregistravot?”. M, sakau, nežinojau ką su juo daryt, štai prašom.

Išsirenku knygų, jau jas paduodu. O tas lapelis svarbusis dingo. Teta niekur neranda. Svarbiojo lapelio! Bet sako – persiregistravot? Taip taip, atitariu, gi atidaviau jums tą lapelį. Ai, nesvarbus jis, sako. Nesvarbus? Tai ko prieš tai rėkė? Aišku svarbus, pati turbūt pasivogė ir dabar turės.

Svarbu, kad persiregistravot. Ir ant mano skaitytojo lapelio raudonu tušinuku braukia antrą pasvirąjį pagaliuką (mes slešu tokį vadinam) – taip persiregistravimą atžymi. O jė. Technologijos!

Kažkada Arūnė sakė, kad kai galiausiai norisi plaukus susirišti – metas kirptis. (manau sporto, gamtos ir pan atvejai čia nesiskaito) O aš ką tik po n metų pameditavusi prie veidrodžio susiradau gumutę…