Dar viena pašto istorija

Ateinu į paštą. Siųsiu 4 siuntinukus ir vieną atsiimsiu. Stoviu eilėje. Prieš mane stovi +-mano amžiaus vaikinas. Kalba telefonu. Iš kalbos ir bendro vaizdo atrodo visai normalus. Lyg ir intelektas nesutrikęs. Ateina jo eilė. Prieina prie langelio. Ištraukia iš kišenės saują, kokius 6-7 vnt, sėklų pakučių. Sako, reikia išsiųsti. Paštininkė prie tokių jau pripratusi klausia ar minkštą voką duoti?
-m?
– ar paminkštintą voką, ar paprastą?
-m?
– tokį ar tokį?
-ai, tai paminkštintą…
Paduoda. Vaikinas stovi. Stovi. Stovi. Paštininkė, jau nekantriai sako, tai adresą rašykit. Vaikinas jai kiša lapelį. Paštininkė sako, tai jau pats rašykit. Vaikinas klausia kur. Galiausiai parašo. Paštininkė pažiūri. Sako gi šalies neparašėt, kur siųsit?
– Į Airiją.
-Tai ir parašykit.
-Tai nežinau, kaip Airija angliškai.
-Tai bent lietuviškai parašykit.

Po to ten jie aiškinosi registruotą, neregistruotą, pirmenybinį, nepirmenybinį…. Maniškė kasininkė vienu pirštu suspausdino tuos 4 adresus, pagamino faktūrą, atnešė siuntinį ir kaip sekėsi siųsti sėklas aš nebemačiau.

Ir visada mane suglumina tie, kurie atitempia televizoriaus dėžę ir liepia ją išsiųsti. Ar sėklas kišenėje atsineša. Taip, namie gal nėra voko, ar didelės dėžė, bet ją galima nusipirkti, tada prie stalo (yra beveik visuose pašto skyriuose susitvarkyti savo siuntinį). Ir kur rašyti adresą, ar kuo skiriasi pirmenybinis nuo paprasto laiško galima rasti pašto svetainėje, arba net stovint eilėje pasiskaityti. Juk paštuose pilna informacinių plakatų.

Bet gi ne, geriausia kai pačiam nei galvot, nei daryt. Čia tau ne “like” mygelį spustelėti.

apie www.favoritepostcard.com

www.favoritepostcard.com yra popierinių atvirlaiškių parduotuvė.

Kada paskutinį kartą siuntei atvirlaiškį? Aš vakar. Bet tai todėl, kad dalyvauju postcrossinge. O šiaip prieš metus. Bet vis galvoju, kad reikia dažniau siuntinėti pažįstamiems (dabar man visi į emeilą surašykit savo adresus, o tai net geriausių draugų neturiu :) ). Nes gi baisiai smagu. Mūsų adresu kadaise atkeliavo buvusiems gyventojams skirtas atvirukas. Jėtau, pagalvojau, kaip tai yra faina. Taip faina, kad net suieškojome buvusius gyventojus ir atidavėm.

Ai tai va. www.favoritepostcard.com parduotuvėje galima rasti mano menų. Na ne tik mano. Bet ir mano! Katinų, klykiančių mergų, angelų ir kt. Šiaip jau neįsivaizduoju koks jausmas apimtų jei gaučiau atviruką su savo pačios menais. Keistokokas toks turbūt. Žodžiu tie kurie visada aikčiojo kokie faini tie mano katinai ir visa kita prašome eiti pirkti reprodukcijų ir taip paskatinti mano kūrybiškumą, gyvenimo džiaugsmą, menine savivertę ir kitus panašius reikalus.

Va pvz., šitas gi nu labai gražus,ane?

Pats autoportretiškiausias gi :)

1637

Naršydama kartais randu kokią IT įdomybę, ar smagų puslapį. Pagalvoju: ei taigi reikia aprašyti… Ir atsimenu, kad to darbo aš jau nedirbu. Tada suvokiu, kad šiek tiek ilgiuosi… to seno darbo su portalo turiniu… Liūdna, kad anas “mirė”, būtų dar ilgai nenusibodęs.

Ir kuo ne geidžiamiausias google ofisas?

Čia pas mus ir baras, ir virtuvė, ir sofa, ir hamakas, ir lova, ir naminiai gyvūnėliai, ir didelis balkonas su visai gražiu vaizdu, ir vonia, ir skaitykla su krūvomis knygų. Yra net stalo žaidimų, greitas internetas ir music serveris. Spausdintuvas, skeneris ir visa kita. Gali sėdėti prie lango, gali pasisukti į ryškias spalvas, gali į pastelines. Ir kava taip pat yra. Ir nemokama mašinų aikštelė, nors ir nedidelė. Ir vieta darbuotojų dviračiams. Ir sportuoti galima – yra įrangos, treniruoklis. Ko nors dar trūksta iki tikrai geidžiamiausio ofiso? :)))

Gavau dovanų naują sijoną

Susikaupiu šiandien baisingiausiai ir skambinu:

-Darbo birža.
-Labas rytas.
-Labas rytas.
-Norėčiau pranešti apie tai, kad įsidarbinau.
-Pas kokią konsultantę lankotės?
-Pas X.
-Palaukit, tuoj sujungsiu.

trim timtim, trim tim tim, trim timtim…

-Darbo Birža, klausau.
-Labas rytas, norėčiau pranešti, kad įsidarbinau.
-Ar gavote mūsų išmokas?
-Ne.
-Į kokią įmonę?
-Į X
-Kokios pareigos?
-IT projektų vadovė.
-Ar sutartis terminuota?
-Ne.
-Gerai, ačiū, tai sėkmės jums toliau.
-O tai dar mano pavardės nepaklausėte.
-Oi. Sakykit.
-Salomėja Vxxxx Mxxx
-Gerai. Užrašau. Sėkmės, linkiu, kad nebetektų mūsų paslaugomis naudotis.

O man tai visai nekliuvo tos paslaugos. Smagu buvo 2 metus, tik tingėdavosi grūstis iki Šiaurės miesto. Bet kaip puikiai išsisukau nuo planinio apsilankymo, būtų tekę eiti ryt :).

O apie darbą, tai čia suku galvą, gal čia visi tokie protingi tai man galit pasakyti man humanitarei. Tarkime man reikia maketo, kurio galutinis dydis bus 10×15. Žinau, kad pagal reikalavimus reikia pridėti užuolaidas ~4mm ir dar nurodyti kirpimo liniją už 2mm nuo užuolaidos. Tai fotošope man reikia pasidaryti 11,2×16,2 dydžio naują “lapą”, ane?

Vertybės ir svajonių darbai

Ar jūs be jokių išankstinių nusistatymų galvojote, koks yra jūsų svajonių darbas, dėl kurio sutiktumėte dirbti pilną darbo dieną ir ten taip toliau. Man atrodo, kad mano svajonių darbų Lietuvoje nebūna. Štai kažkada cvonline mačiau šį skelbimą:

WALLPAPER DESIGNER
Darbo aprašymas:
* responsible for development and product maturing of wallpaper collections in the high end of the quality scale;
Reikalavimai:
* experience and a flair for design and trends on an international level;
* talent for designing, which consists of maintaining harmony between beauty and utility;
* relevant knowledge / education of design, drawing and painting;
* international experience and fluency in English both written and spoken;
* artistic imagination, “out of the box” thinking, but also a creative discipline;
* sensitivity to color, light and patterns
* openness to new trends in fashion and design;
* ability to observe and analyze market
* ability to adapt to business requirements and perform tasks;
Naudingi įgūdžiai:
* open-mind and ability to work interdisciplinary
* strong motivation, an interest and passion;
* an international education from an international design school;
* work experience within the industry;
Mes siūlome:
* an exciting position in an international concern;
* contact with creative co-workers within production, marketing and sales;
* good prospects of development internationally;
* travels abroad, visits to trade shows etc.
Darbo laikas Visa darbo diena
Vietovė Gdansk

Ir vien dėl raudonai pažymėtų vietų man jis patiko. Patiko ir dėl kitų vietų. Toks būtų mano svajonių darbas. Arba panašus, nes visada žiūrėdama į visokius puodelius galvoju kas piešia paveikslėlius jiems ir pan. Minėto skelbimo darbdaviai kaži mane ar imtų. Neatitinku daugelio reikalavimų. Bet jei paverkčiau, kad pora mėnesių sutinku dirbti tik už minimaliai išgyvenimui reikalingus pinigus? Deja, Lietuvoje tokio darbo niekas nesiūlo. O emigrantė dėl darbo aš neketinu būti, nebent dėl malonumų.

Ir jei aš turiu svajonių profesiją, tai kiti turi svajonių kompanijas. Viena mergina sakė, kad Google jai yra dievų dievas. Aš sėdėjau ir mąsčiau, kad nežinau ką Google man galėtų pasiūlyti. Nu nežinau. Sako, o jei darbą iš namų? Aš sakau, kad nu vistiek nesugalvoju ką jie man gali duoti. Sako taigi daug babkių. Nu bet atsiprašau, babkės darbo pasiūlyme yra tik trečioje vietoje. Galvojau galvojau. Na turbūt Dūdlų neatsisakyčiau piešti. Daugiau nieko nesugalvoju.

Sunku su manimi. Aš baisiai išranki, man belekas duodantis daug pinigų netinka. Et…

Namų darbas

Būna žmonių, kurie negali dirbti namuose. Vieniems trūksta savidisciplinos, kiti užsukę į svečius po “namų darbų” skundžiasi, kad sunku nematant žmonių, ofise geriau… Freelanceriai buriasi į kažkokias freelancerių sūsibūrimo vietas.

O man patinka dirbti namuose. Nes keliuosi tik 9 ryto. Ir jau už 5 minučių pradedu atlikinėti reikaliukus. Jaukiai sau, su pliušiniu chalatu ar po vilnoniu dekiuku. Man nereikia aukoti valandos, ar dviejų tam, kad susiruoščiau ir nukakčiau iki darbo. Ir galvą galių išsiplauti po poros valandų nuo savo ryto pradžios, o ne tada, kai norisi tik visus prakeikti ir miegoti.

Nereikia atsiprašinėti šefo, jei atsiranda reikalų per pietus, ar šiaip darbo valandomis. Apskritai, po akimis nesimaišo joks šefas, kuris po praslenka būtent tuo metu, kai vienintelį kartą tą dieną įsijungi delfį. Iš viso niekas nesuka galvos dėl darbo laiko, dirbk nors ir ketvirtą ryto.

Šiandien smalsumo vedina  susižiūrejau praeitų metų įplaukas į sąskaitą. Padalinau iš 12. Ką gi. Ne taip jau ir blogai. Ir čia įvertinus, kad įplaukos atsirado tik balandžio mėnesį. Už tokią algą ofise nedirbčiau. Mat kainuoja ir tas laikas, kurį eini iš/į darbą, o jei dar važiuoji…, paradiniai drabužiai, pietų maistas (juk žinom, kad valgyti namuose vistiek pigiau nei valgykloje).

Žinoma, kartais darbe labai smagu. Jei geras kolektyvas. Mano buvusiame darbe toks buvo, bet tai jau gūdi praeitis. Ir retai kada taip pasiseka antrą ar trečią kartą.

Kai kas sako, kad jei dirbi namuose, tai dirbi visada, negali atsiribot. Jie teisūs. Deja, aš tokia buvau ir nedirbdama namuose. Jei susidurdavau su užduotimi, kurios neperprantu, vis viena namuose skaitydavau “manualus”. Jei artėdavo griūtis – deadlainas – vis viena namuose pasiruošdavau šiek tiek darbų, kad vėliau būtų paprasčiau.

O koks gi tas mano namų darbas? Rašymas. Bene mylimiausias užsiėmimas. Ir nors darbų stoka nesiskundžiu, mano “mesendžerių” statusas yra : “Ieškau mokamo darbo. Vienintelė sąlyga – įdomumas.” Jei ką, kreipkitės :)

Kokį darbą dirbtumėte jei galėtumėte rinktis iš bet ko?

Aš vat galvoju apie šitą klausimą. Ir jaučiu, kad viena iš didžiųjų mano gyvenimo problemų yra ta, kad nežinau. Iš tikrųjų. Nes galiu dirbti bet ką. Čia irgi iš tikrųjų.

Faktas, kad man nepatiktų plauti indų, šluoti gatvių, valyti langų. Nes aš tiesiog nekenčiu tvarkytis. Visiškai nekenčiu. Beveik niekada ir nesitvarkau. Apsitvarkau – tikrai taip, bet iki tvarkos, kokią matau užsukusi pas kitus tai toli toli. Tad dirbti tokio darbo negalėčiau. Tai yra galėčiau, nes turiu kojytes ir rankytes, bet šiaip negalėčiau, nes neteiktų jis man malonumo.

Man nepatiktų ir pardavinėti. Šitą bandžiau. Ir buvo labai jau nemiela. Visų pirma gal dėl to, kad pardavinėjau tai ko pati nepirkčiau? Bet įtariu, kad tai tiesiog ne mano charakteriui. Aš esu iš tų žmonių, kur “ne tai ne, nenori – negausi”.

Nepatiktų man būti bibliotekininke. Nežinau kodėl. Tiesiog esu tikra, kad nepatiktų. Per daug greitai išklaidytų mano romantiką – ak, kiek čia daug knygų! Be to visos (pasitaisau – ne visos, o tik mano sutiktos) bibliotekininkės kažkokios arba labai saldžiai davatkiškai lipšnios, arba susiraukusios, mol ko čia trukdai.

Negalėčiau būti ir personalo vadove. Nes labai jau esu linkusi į liberalius santykius. Jei žmogui geriau ateit po pietų ir dirbt iki išnaktų aš negaliu jo versti darbų atlikti ne pačiu darbingiausiu jo metu, ar ne? Be to, man visiškai nepatiktų bendrauti su amžinai besiskundžiančiais.

Negalėčiau būti ir dailininkė, bei rašytoja. Turiu omenyje, tai negalėtų būti mano darbas. Ne, tikrai ne dėl to, kad mažai moka, arba moka daug, bet labai epizodiškai. Todėl, kad tokiems darbams reikia įkvėpimo.  O jo man pritrūksta. Be to aš ir taip esu dailininkė bei rašytoja. Netikit?

Negalėčiau dirbti žurnaliste. Nes mano charakterio visai neatitinka sekiojimas paskui politikus, žvaigždes ar nusikaltėlius. Drabstymasis purvais ir kiti dalykai. Taip pat nemanau, kad man patiktų lįsti į karo frontą vien dėl nuotraukos, taip pat šaltą žiemą braidyti po ežerą bandant paruošti reportažą apie dūstančias žuvis.

Negalėčiau dirbti stiliste bei interjero dizainere. Nes man patinka ryškios ir rėksmingos spalvos. Kaip aš rengčiau elegantišką damą, pas kurią požiūris, kaip Henrio Fordo: “aprenkit mane kokios norit spalvos drabužiais, bet juodais”. Be to daugelis jų neužsimautų “inkariukų”, o namų neužverstų vežliaraktiniais toršerais ir raudonais paveikslais.

Negalėčiau aš būti ir amatininke, siuvėja, auskarų gamintoja, atvirukų piešėja. Mat man trūksta kruopštumo. Tikrai. Aš galiu sau išsipjauti auskarus katinus. Ir jais labai didžiuotis. Bet negaliu šių parduoti, mat tikrai matau, kad kabliukų kabinimo žiedeliai nelabai lygiai užspausti, o ten vat išpjauta kreivokai…

Negalėčiau būti programuotoja, nes neturiu jiems būdingo algoritminio mąstymo. Tai yra nemanau, kad sugebėčiau nuo nulio išspręsti rimtą užduotį.  Nors gal ir galėčiau, bet čia labai daug mokytis, o tam laiko šiame gyvenime nėra:).

Negalėčiau būti web dizainerė. Mane erzina piešti kompiuteriu. Čia, kaip ir su knygų skaitymų. Man labiau patinka tikros knygos, o ne elektroninės. Piešti mieliau ant popieriaus, o ne ekrane.

Negalėčiau dirbti administratore. Mat aš krūpčioju, kai pradeda skambėti mano asmeninis telefonas, kur ten jau visokie klientai ir svarbūs dėdės. Nu jau ne.

Negalėčiau dirbti aukle, mokytoja ar darželio auklėtoja, nes nu taigi ten vaikai. Vaikai yra fu.

Negalėčiau dirbti veterinare, mat tai tiesiog manęs nežavi ir nejaučiu jokios traukos tokiems darbams. Taip pat nebūčiau ir gydytoja, nes nemėgstu liestis prie žmonių (su keliomis išimtimis).

Ir dar galėčiau vardinti ir vardinti, ir vardinti, ko negalėčiau ar nenorėčiau.

Bet ką gi norėčiau? Kartais galvoju, kad galėčiau būti aktore. Bet na patys suprantat :)))

Norėčiau rašyti knygų apžvalgas. Bet už pinigus nėra kur pas mus to daryti, tad šį norą realizuoju sau :)

Vat pažiūrėjau vieną filmą ir teigiu, kad norėčiau rašyti straipsnius “kaip” tema. Kaip sutaupyti pinigų, kaip susirasti/prarasti vaikiną, kaip pasipuošti, kaip nusipirkti kompiuterį. Ar tai žurnalizmas? Nežinau, bet manau galėčiau/norėčiau pasireikšti daugeliu temų. Galėčiau/norėčiau kokiame moteriškame žurnale atsakinėti į skaitytojų laiškus: “koks tušas geriausias”, “kodėl manęs nemyli kaimynas”, “kodėl katės sako miau?”, “ar madingi baldų apmušalai?”, “kiek rulonų tapetų pirkti 30kv metrų kambariui”. Ir taip toliau! Bet nėra tokių darbo vietų! Temos “kaip” yra verčiamos iš užsienio, atsakymų-klausimų iš vis nebūna arba jie labai jau tiksliniai.

Gal net norėčiau pabandyti kokioj reklamagentūrėje kurti tekstus, bet gi žinau, kad ir kokių minčių turėčiau nesu tokia greita, kaip reikėtų, be to iš kuklumo niekada nepraeičiau pokalbio dėl darbo, kuris dažniausiai nesusijęs su tolimesne veikla.

Manau dar yra šimtai variantų, kurių aš norėčiau, bet pati nežinau. Neseniai su d. prisiminėme, kaip aš žurnale darbinausi “aaa, nu ką žinau, niekada nebandžiau ir niekada net nebuvau pamąsčiusi apie tai, bet o kodėl nepabandyt, gi neskaudės”. Nu ir visai gerai sekėsi, pripažinkim.

Tuo pačiu paminėsiu, kad šiuo metu dairausi mokamo darbo. Reikalavimai: jei moka mažai, tai ir darbo diena neturi būti pilna :)) Arba darbas namuose. O antras reikalavimas – įdomumas. Tik tiek. Gi matot, neplėšikauju ir prašau, tik kad man įdomu būtų :) Rašykit, jei turit ką pasiūlyt. Miau.