Apie vardus

ta proga, kad blogas kol kas veikia ir čia labai tinka ta paantraštė kabanti metų metus po pavadinimu.

Vardai man svarbūs. Labai. Tiek, kad, kaip daugelis žinote, aš savąjį esu oficialiai pasikeitusi :).

Jie ateina natūraliai net daiktams. Ir tada atrodo, kad niekaip kitaip tik taip.

Wonjan, ar kaip ten pagal prigimimą, mopedas greitai gavo Asiliuko vardą. Viską pradėjo kaimynė palikusi passive aggressive raštelį, kad nerištume motociklo prie medžio. O dar po kelių mėnesių mes išsiruošėme į žygį aplink Lietuvą, kurio metu daiktais ir žmonėmis apkrautas mažylis tikrai panašėjo į asiliuką. Taip ir prilipo.

BMW efkė ne iš karto buvo pakrikštyta Princese, bet tas vardas įsitvirtino per porą metų. Po kelionės į Estiją, mes niekaip kitaip jos ir nebevadinome.

Dar turėjom Varlytę – Nissan Almera. Maža ir žalia, nieko originalaus, bet tiesio pasigavo pats.

Šeimoje atsiradus Hondai ST kelioniniam motociklui, jau po pirmo pasivažinėjimo užkibo Autobuso vardas. Nes po visų kitų motociklų tas erdvės jausmas primena autobusą ir nors tu ką. Ir dabar kažkaip kitaip ir nesako man Gedas, tik kaip “tai gal varom su autobusu pasivažinėt?”.

Va tik Kawasakis ir mūsų Tojota be kitų vardų. Vienas tiesiog niekada ir niekaip nebuvo pavadintas kažkaip kitaip. Kawasakis, arba KZ ir tiek. O Tojota šiaip veido neturi. Na dėžė ant ratų, nors graži ir patogi.

2 epizodai iš Talino

Pirmas epizodas

Išsiregistruojame iš viešbučio, aš dar sugalvoju nusipirkti seniau nužiūrėtus atvirlaiškius. Mačiau, kad jie kainuoja po eurą.

Paimu du atvirukus, paduodu administratoriui du eurus. Vyrukas pasimeta, puola tikrinti kainos.

– Euro, – sakau aš.

– Yes, euro, – sušunka jis!

Ir aš jau noriu eiti, bet matau, kad jis kažkoks pasimetęs, blaškosi… Galiausiai bando manęs paklausti kaip aš interpretuoju kainą, ar galvoju, jog taikoma kažkokia nuolada ir jei du atvirukai, tai jie kainuoja po 50 ct ar kaip? Suraukiu antakius, nesusigaudau aš. Nesusigaudo jis. Bando pakartot svarstymą. Aš jau atsisuku į Gedą ir jau lietuviškai sakau, kad nesuprantu, ko iš manęs nori. Atvirukai po eurą, paėmiau du, daviau du, kame reikalas?

Gedas administratoriui rodo monetą ir sako, kad čia gi du eurai!

-a! Sorry Sorry Sorry! – juokiamės visi, nes anas kažkodėl pagalvojo, kad aš duodu vieną eurą, o ne du.

Daiktas kainuoja eurą, aš perku du juos ir duodu du eurus, o manęs klausia, kaip aš čia skaičiuoju. Ar galvoju, kad jie pradeda kainuoti 50ct? Ir aš pradedu galvoti, kaip aš čia skaičiuoju. Man patiko. :D Smegenų mankšta.

 

Antras epizodas

Ateinam jau į stovėjimo aikštelę su visais daiktais ir… nerandam mašinos raktelių. Iš pradžių ramiai išknisam Gedo kuprinę. Iš pradžių jis, po to aš. Nėra, nors turi būti. Tada jau imame rausti lagaminą, drabužiai virsta į purvą. Nėra. Tada jau nusprendžiame grįžti į viešbutį, gal kur iškrito kambaryje ir paskutinę minutę Gedas prisimena kažkokią ten itin slaptą, itin saugią (akivaizdu, kad taip ir yra) kišenėlę kuprinėje.

Tuo tarpu mintys lakstė visokios. Nuo ilgesnio pasisvečiavimo Taline, kol mums koks kurjeris atveš atsarginį raktelį, nuo svarstymų, kuo galėtų padėti gamintojo atstovai. Ir viskas mintyse.

Mane truputį ėmė juokas, nes prieš tai skundžiausi, kad kava nepadėjo prabusti. Čiut stresiuko ir taip pažvalėjom, kad iki Vilniaus grįžom net nepastebėję, kaip greit laikas pralėkė.

Apie supermenus

Vakar Gedui sakau, bet tu supermenas!

Gali pasiūt man sijoną. Ir net svajonių kuprinę.
Gali nudažyti plaukus. Ir net nukirpti.
Gali suremontuot automobilį. Įskaitant elektroniką.
Gali surinkt, išrinkt, surinkt motociklą.
Elektra, santechnika, statybos, namų elektronikos prietaisai – patirta ir done.
Gamini skaniai.
Moki šiokių tokių kovos menų.
Ir gali suvirint net ir aliuminį.

Po to galvojom ko nemoka. Padarėm išvadą, kad gert ir taupyt.

Čia mes kalbam apie programuotoją, ne siuvėją, kulinarą ar autoremontininką.

Ai, o aš tai norėjau pasigirti savo nauja kuprine. Istorija tokia, kad aš labai mėgstu odines kuprines. Tačiau tos, kurios gražios, tikrai gana brangios. Nuo 300 EUR ir daugiau. Jų kainą suprantu ir pateisinu, man net neatrodo jos užlaužtos, nes tiesiog kūrybinį ir konstrukcinį darbą aš vertinu. Taip pat ir rankų darbą bei kruopštumą, taip pat žinau, kad medžiagos tikrai nepigiai atsieina. Tačiau bėda ta, kad žiūrinėdama į tas visas 300 ir daugiau EUR kuprines, visose matydavau kas man nepatinka. Diržai ne taip segasi. Forma ne ta. Spalva nepatinka. Apdaila mano akimis neišbaigta ir norisi va ten bent dekoratyvinės siūlės. Todėl, aš tikrai nesilaužiau, kai brangusis pažadėjo pasiūti tokią kuprinę, kokios noriu. Užtruko projektas ilgokai.

Odos mes nusipirkome vasarį. Tada buvo bandymai iš kurių gimė mini tašiukas.

Piniginė…

Ir net Kawasaki’o sėdynė.

Na ir tada atėjo eilė mano svajonių kuprinei.

Unikalesnės gimtadienio dovanos dar nesu gavusi. Super, ar ne?

5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą

Man šiek tiek sunku patikėti tuo, kad jau esame namie, kad miegojome savo lovoje ir kelionė jau tuoj bus kažkur tolumoje. Manau taip jaučiasi kiekvienas keliautojas, nesvarbu, ar jo kelionė buvo kopimas per kalnus, ar gulėjimas Turkijos paplūdimyje. Tai vistiek yra pabėgimas nuo kasdienybės.

Tradiciškai planuoju apžvelgti mūsų išvyką, nes labai jau smagu būna prisiminti.

Keliaujame mes rugpjūtį, netyčia taip gaunasi, bet matau kaip FB nuolat mėto priminimus kas buvo pernai, užpernai ir dar seniau. O buvo kelionės :). Pastaruosius porą metų mes vis keliaudavome motociklu, tačiau šiemet iš 2.5 turimų vienetų nė vienas netiko ilgai kelionei. Jau ir pernai su Princese nebuvo lengva.

Nelabai turėjome ir automobilį, nes varlytė jau byrėjo, o remontuot nebuvo motyvacijos. Tradiciškai šiek tiek pasiblaškėme. Gal kokį skrydį pirkti? Gal traukiniu važiuoti?

Bet paskutinę minutę viskas brangu, o iš anksto planuoti mes nemokame, nes planai pasikeičia net išvakarėse, tai kaip galima pirkt bilietą kažkada ten po pusmečio? Pavydžiu žmonėms, kurie taip moka. Taip pat ir Turkijos, Egiptai nė kiek nedomina. Na, jei norit padovanot nemokamą kelionę, aišku, paimsiu, bet jei turit atliekamų pinigų, tai geriau gal siųskit kažkur kitur?

Žinau žmonių, kurie ten važiuoja, valandų valandas apžiūrinėja viešbučių nuotraukas, rašo jiems laiškus klausdami koks bus maistas, internetas ir kambario apstatymas. Na ir gerai, jei jiems gerai, bet man žiauriai nuobodu. Kažkodėl mus su Gedu traukia tokios atostogos, per kurias nusibaigiam. :D

Kadangi automobilio šiaip ar taip reikėjo, tai sugalvojom, kad paprasčiau bus nusipirkti, nei ten kokį skrydį išsirinkti :D. Nusižiūrėjome ir nusipirkome maždaug per valandą. Dar per kelias, tą pačią dieną, aš suradau, kas atvažiuos iki namų ir išsiveš mūsų seną mylimą varlytę (aka Nissan). Taigi, taip transporto priemonė atsirado. Sumanėme ja važiuoti į Odesą ir ant tų žodžių, trečią dieną po pirkimo, “naujasis” automobilis taip sugedo, kad teko palikti kitame mieste. Ir kai griežtai bei tvirtai nusprendėme, kad į Odesą nevažiuosime (tai yra ir jokių kitų būdų neieškosime), viskas išsisprendė. Mašina praktiškai be investicijų buvo prižadinta ir laisvas kelias važiuoti mojo iš tolo. Ar galima nepaisyti ženklų? Galima, bet kam reiktų taip kvailai elgtis?

Vis dar nežinojome kur. Todėl nusprendėme neplanuoti. Gal Vokietija, gal Olandija, gal tik Lenkija. Važiuojam ir kiekvieną vakarą suplanuojam kur keliausime rytoj. Sounds good! Bet paskutinę (!!!) dieną sugalvojome įgyvendinti planą, kurį norėjome imti motociklu ir apvažiuoti Baltijos jūrą (atmetant Rusijos dalį). Na ir kodėl gi ne? Finansai kiek riboti (automobilio pirkimas, padangos, draudimai ir etc., gerai gi nugręžė), tad net nesvarstėm jokių ten viešbučių, hotelių, motelių. Žinau žinau, galima ir nemokamai prasisukt per couchsurfing, arba pigiai per airbnb, bet abu šie variantai dvelkia per dideliu social reikaliuku. O mes su Gedu nesame small talk gerbėjai ir šiaip vargina tas atidirbinėjimas besišypsant. Taip, mes tokie. It’s true! Todėl planas buvo miegoti mašinoje ir kempinguose. Taip, aš mėgstu lovą, stogą virš galvos, dušą ir tuli90ką už kelių žingsnių. Kmon, aš gi net blogą apie špaklių rašau ir man tai patinka. Bet nebaugina ir viso to nebuvimas. Po dviračių kelionės per Europą, kurios metu mes miegodavome ten pat, kur tą daro benamiai, kai neturėjom net palapinės, man kažkaip tą daryti mašinoje, ar sąlyginai saugiame kempinge yra visai ne taip ir blogai. Ir net žodis “blogai” čia nėra tinkamas. Gal sakyčiau, kad nėra taip ir nepatogu, kaip skamba.

Kelionės žemėlapis maždaug toks:

Continue reading “5362 km kelionė aplink Baltijos jūrą”

apie drugelius

Labai keista yra šią savaitę leisti vienai. Dar pernai jis manęs paklausė ar išleisiu savaitei į purviną ir kiek pavojingą žygį. Aš tiesą sakant nežinau, kodėl klausė, nes ar galėčiau kažką leisti, ar neleisti, o jei neleisčiau, tai kokios būtų to pasekmės ir kas man iš to. Tačiau tą kartą neišvažiavo, o “leidimas” vis dar galiojo, tad žygis vyksta dabar. Skaičiuoju tuos rytus, kada virutalius bučinius vėl pakeis tikra kava į lovą.

Įdomu tai, kad jau pačioje pradžioje sutarėme, kad susipykus pabuvimų atskirai nebus. Arba einam į skirtingas puses visam laikui, arba sprendžiame problemas toje pačioje vietoje. Ir man regis mes niekada nebuvome iš tų, kurie svajoja pabūti su mergaitėmis/berniukais bei vienas kitam trukdo. Neganto, aš nuolatos girdžiu raginimą įsitraukti ne į savo hobį :), kad būčiau dar dažnesnė kompanionė. Tik vat turiu savų fobijų.

Per 8 metus gyvenome visaip. Kartu dirbome namie. Atskirai dirbome. Kartu dirbome ofise. Atskirai dirbome. Ir mano vyras man yra ne tik meilė, bet ir geriausias gyvenimo pakeleivis. Aš jaučiuosi dėkinga aplinkybėms, žmonėms, planetų išsidėstymui, internetui dar bala žino kam, už tai, kad susitikome tada kai susitikome. Kai ketinome dirbti viename ofise, mane labiausiai nustebinęs aplinkinių klausimas buvo, ar nenusibosime vienas kitam ir darbe, ir namie. Nusibosta tiek pat, kiek nusibosti pats sau.

Ir taip, labai juokinga skaityti tuos komentarus, kuriame aš kalbu apie amžinybę kartu, kai ten minima amžinybė jau senų senovėje pasibaigė, o minimų žmonių nemačiau daugybę metų. Dabar ja nebetikiu, dabar tikiu šiandiena ir truputį rytojumi. Ir džiaugiuosi, kad šiandien drugeliai vis dar suspurda pilve išgirdus brangiausiam priskirtą telefono melodiją.

small talk

Šiaip kalbos apie orą yra žiauriai neįdomios. Bet kažkodėl labai gerai užkiša small talk’inimo gerbėjus. Nors aš tai niekaip nesuprantu, kodėl, pvz., persirengimo kambaryje, prieš/po treniruotės būtinai reikia paplepėti. O juo blogai tyloje rengtis? Dar būna tokių, su kuriais susitinki ir jie negali pakęsti tylos prie kavos puodelio. Nu būtina šnekėt apie “tai kaip tau sekasi…”. Ne ne, small talk ne man.

Bet orai visada padeda, kai jau nėra ką daryti.

O bet nesakykit, jie įdomūs!

Pvz.,

Šeštadienį labai šilta. Tiek, kad pirmą kartą šiais metais išdrįsti neimti jokio švarkelio ir į mišką išvažiuoji suknele trumpomis rankovėmis bei pasiimi saulės kremą.

Sekmadienis šiltas, bet apniukęs, tad tiks džinsofkė.

Pirmadienį, sako, kad vėsu, bet šviečia saulė, todėl užsimeti ant maikės kožą ir… Hm, šaltoka.

Antradienį jau stengiesi nedaryti klaidos ir po koža pasivelki storesnį džemperį, bei ant kaklo užsisuki skarą. Hm, irgi ne komfortas.

Trečiadienį nebesilaužai ir velkiesi paltą, kurį pirkai gruodį ir sėkmingai nešiojai visą žiemą. Nepamiršti ir pirštinių bei normalios skaros….

Na, o savaitės gale, man regis ir vėl kartosime ritualą nuo saulės kremų. Iš pradžių burbėjau, bet dabar jau patinka.

O kokios temos jums sueina, kai susiduriate su tais nekenčiančiais tylos pauzių?

nes

Vis pagaunu save pagalvojant, kaip baisu prisipažinti, kad tau viskas gerai, kad gyveni gerai, kad dabar geriausias tavo metas. Taip taip, yra sričių, kuriose norėtųsi geriau, bet ne tame esmė. Nežinau kas baugina, kad pripažinus viskas dings? Puikiai pamenu tą dieną, kai paauglystėje, pagalvojau, kad ši diena yra nuostabi ir ko gero geriausia vasaros diena, o tada po 5 minučių taip persipjoviau koją, kad lyg šiol turiu siūlių žymes ant pado. Tačiau pastaruoju metu skaitinėju senus mūsų blogus. Atsitiktinai pasirinkdama metus. Ir kartais taip juokinga pasidaro. Antai aš tikrai rašiau skelbimą, kad ieškau vyro ir su G. ketiname išanalizuoti visus gautus CV :). Bet visos linksmybės yra tuometiniuose komentaruose, nuolatos. Visi jie man primena, kad omg kiek mes gerdavom. Ir kai kas nors paklausia, kodėl nebegeriu, kartais net norisi pakišti po nosimi tas senas rašliavas, kurias pačiai kartais sunku iššifruoti. Ką aš tada galvojau, kodėl… Tai ne kokia nostalgija, o prisiminimas, tų žingsnių, kurie vedė iki dabartinės darnos, kada visos linksmybės atrodo tikresnės. Ir dar vakar kažkaip skaičiau apie kalanetiką virš vandens, ant irklenčių. Kai kūnas neturi tikrai tvirto pagrindo ir darant net ir nesudėtingus pratimus reikia labai balansuoti. Kažkaip susisiejo viskas. Dažnai jaučiuosi balansuojanti, bet darom tai juk tik dėl malonumo.

Blogiausiu atveju juk tik sušlapsi.

gyva gyva

Na tai kaip gyvenate?

Man laikas bėga greitai. Štai ką reiškia turėti kalnus hobių, tegul ir kažkieno akimis nesvarbių, bet laiko šiam, laiko anam ir dienos jau nebėra.

Pirmadienis yra labai gera diena tuo, kad Spotify atnaujina savaitės rekomendacijas. Tada aš klausausi visokių man pasiūlytų keistenybių, po kiek laiko Last.fm nagrinėju kas čia tokie buvo.

Įdomybė. Vakar susilaukiau priekaišto, kad mano Šiukšlynėlio paieška neveikia. Hm, galvoju, taigi viskas veikia. Po poros tikslingų klausimų, ką reiškia neveikia, tai ką daro, paaiškėja, kad viskas veikia, tiesiog tų knygų aš dar neskaičiau. Čia buvo geras. Na, aš nesu gi skaičiusi visko, nors kai kuriems žmonėms atrodo, kad esu.

Dar viena įdomybė, kad savo grožio ir atradimų bloge rašiau apie arbatas ir šiandien netikėtai išgirdau (per aplink), kad kompanija labai džiaugiasi, jog blogerei parašius apie jų produktą, labai pašoko pardavimai. Nu smagu smagu, kad mano žodis pasiekia tikslines ausis.

Na ir dar, pradedu susivokti, kad vėl norėčiau turėti darbą, kurio pagrindinė esmė yra rašymas. Gal ir nostalgija CBL laikams, bet visgi tai, ką ten dariau, man patiko labiausiai iš viso to, ką esu dariusi už pinigus.

Tai tiek. Va matot? Nemirė tas blogas :D

366/366

Pabaiga!

Ar buvo sunku? Taip!

Iš esmės, pradėdama 366 aš paprasčiausiai tikėjausi, kad projektas truputį atgaivins Niekivskmėjinėmus, paskatins čia dalintis mintimis, o nenutekinti jas į socialinius tinklus ar forumus.

Taip nebuvo. Laikai keičiasi. Aš turiu kitą blogą, kurį rašau su malonumu ir nors plepu dažniausiai apie kosmetiką, į įžangas nugula kasdienės mintys.

Bet buvo ir įdomu. Įdomu, kad atsirado kažkokių keistuolių, kurie man bandė aiškinti, ką turėčiau veikti savo bloge. Ar net norėjo, kad pasiaiškinčiau dėl kokio nors selfio. Priminė tuos senus senus laikus, kai tokiu juokingu tonu sakydavom: lochai :D

Tai va, ačiū, kad užsukdavot. Patikrint karts nuo karto. Vistiek gi reiks kažkur keliones aprašyt :).

365/366

Įdomi šiandien diena tuo, kad kaip ir mūsų su G. aštuonių bendrystės metų sukaktuvės. Man įdomu dar ir tai, kad mano blogas toks senas, kad aš jau esu rašiusi apie aštuntas sukaktuves :). Ir tai savotiškas rekordas, nes devintų dar nėra tekę minėti. Labai juokinga dabar ten paskaityti komentarus, tokie naiviai vaikiški ir apie amžinybę. Aha, tokią, kuri dar tęsėsi porą mėnesių, gal vos daugiau.

Na, o šnekant apie šios dienos šventę, tai įdomūs tie 8 metai buvo. Labai. Pirmi pora, tai absoliučiai lėkščių daužymo. Na, perdedu šiek tiek, nes buvom įsigudrinę valgyti iš plastikinių, o tos, kurias pirkome pirmai vakarienei, dar ir dabar yra vienos iš tik dvejų turimų porų.

Vakar G. prikėlė blogą, kuriame rašėme savo dviračių kelionės istoriją. Ta kelionė vyko bebaigiant antrus metus kartu, berods. Ir man atrodo, kad būtent po jos baigėsi tas “lėkščių daužymas” bei praeities vaiduoklių vaikymaisi. Ar pradėjom gyventi nuobodžiau? Baikit, nemanau! Tiesiog esam truputį senesni, daugiau matę, neidealizuojantys ir vis dar bandantys priimti ne tik privalumus bei trūkumus.

Nežinau kaip ten bus, bet šiandien, tai labai norėčiau dar bent aštuonis minimum kartu praleist :)

Na ir rytoj tai jau 366 pabaiga.