Aš irgi vaikas

Šiandiena Laura rašo apie vaikiškumą. Negaliu ir aš nepamėjinėt šia tema.
Prisipažįstu, kad esu vaikas.
Kai pagalvoju vaikystėje buvau ne tipinė mergaitė. Nereikėjo man Barbių (o kai gavau, tai plaukus tą pačią sekundę nudeginau). Reikėjo man konstruktorių. Lego nebuvo, bet tėvai iš Maskvos tikrai ne blogesnį buvo parvežę. Man reikėjo mašinyčių, traktoriukų. Mėgstamiausias žaidimas buvo statyti iš konstruktorių namus, iš jų mietus ir t.t.
Dargi, visada mėgau skaityt. Nebūdinga vaikams. Tačiau išmokusi 4 metų (dar darželyje) skaityti, pirmoje klasėje neturėjau ką veikt.
Dabar jau nesu maža mergaitė. Bet galiu pasakyt, kad vaikiškos knygos mano mėgstamiausios. Gerai, jau Hario Poterio manija neaplenkė ir suaugusių. Bet aš jei tik gaunu, kremtu vaikiškus detektyvus, Allende vaikiškas knygas. Dažnai tėvų namuose po šimtąjį kartą skaitau A.Lindgren, Volkov ir t.t.
Pro žaislus taip pat negaliu praeit. Oi tik nereikia aiškinti, kad visoms merginoms patinka pliušiniai žaisliukai. Ne šituos turiu omenyje. O visokius modeliukus ir lego. Piratų rinkinius. Ech, kaip žaisčiau:).
Aš labai mėgstu elgtis vaikiškai. Pvz., jei esu su kerzais, nevengiu brist ir taškytis balose. Kartą išpaišiau kolegai ranką tušinuku. O ka?
Aš mėgstu „vogti“ saldainius, kurie nupirkti kokiai nors šventei.
Man patinka susirišti dvi kasytes (tiesa, į darbą taip neinu, dar pradės bernai už kasų tampyt).
Man patinka iš pienių gamint mergaites.
Braidyt upeliuose.
Norėčiau ir būdam keturiasdešimties taip rašyt 🙂 Tikiuosi nesuaugsiu.