Apie supermenus

Vakar Gedui sakau, bet tu supermenas!

Gali pasiūt man sijoną. Ir net svajonių kuprinę.
Gali nudažyti plaukus. Ir net nukirpti.
Gali suremontuot automobilį. Įskaitant elektroniką.
Gali surinkt, išrinkt, surinkt motociklą.
Elektra, santechnika, statybos, namų elektronikos prietaisai – patirta ir done.
Gamini skaniai.
Moki šiokių tokių kovos menų.
Ir gali suvirint net ir aliuminį.

Po to galvojom ko nemoka. Padarėm išvadą, kad gert ir taupyt.

Čia mes kalbam apie programuotoją, ne siuvėją, kulinarą ar autoremontininką.

Ai, o aš tai norėjau pasigirti savo nauja kuprine. Istorija tokia, kad aš labai mėgstu odines kuprines. Tačiau tos, kurios gražios, tikrai gana brangios. Nuo 300 EUR ir daugiau. Jų kainą suprantu ir pateisinu, man net neatrodo jos užlaužtos, nes tiesiog kūrybinį ir konstrukcinį darbą aš vertinu. Taip pat ir rankų darbą bei kruopštumą, taip pat žinau, kad medžiagos tikrai nepigiai atsieina. Tačiau bėda ta, kad žiūrinėdama į tas visas 300 ir daugiau EUR kuprines, visose matydavau kas man nepatinka. Diržai ne taip segasi. Forma ne ta. Spalva nepatinka. Apdaila mano akimis neišbaigta ir norisi va ten bent dekoratyvinės siūlės. Todėl, aš tikrai nesilaužiau, kai brangusis pažadėjo pasiūti tokią kuprinę, kokios noriu. Užtruko projektas ilgokai.

Odos mes nusipirkome vasarį. Tada buvo bandymai iš kurių gimė mini tašiukas.

Piniginė…

Ir net Kawasaki’o sėdynė.

Na ir tada atėjo eilė mano svajonių kuprinei.

Unikalesnės gimtadienio dovanos dar nesu gavusi. Super, ar ne?

Leave a Reply

Your email address will not be published.