Šiaip kalbos apie orą yra žiauriai neįdomios. Bet kažkodėl labai gerai užkiša small talk’inimo gerbėjus. Nors aš tai niekaip nesuprantu, kodėl, pvz., persirengimo kambaryje, prieš/po treniruotės būtinai reikia paplepėti. O juo blogai tyloje rengtis? Dar būna tokių, su kuriais susitinki ir jie negali pakęsti tylos prie kavos puodelio. Nu būtina šnekėt apie “tai kaip tau sekasi…”. Ne ne, small talk ne man.
Bet orai visada padeda, kai jau nėra ką daryti.
O bet nesakykit, jie įdomūs!
Pvz.,
Šeštadienį labai šilta. Tiek, kad pirmą kartą šiais metais išdrįsti neimti jokio švarkelio ir į mišką išvažiuoji suknele trumpomis rankovėmis bei pasiimi saulės kremą.
Sekmadienis šiltas, bet apniukęs, tad tiks džinsofkė.
Pirmadienį, sako, kad vėsu, bet šviečia saulė, todėl užsimeti ant maikės kožą ir… Hm, šaltoka.
Antradienį jau stengiesi nedaryti klaidos ir po koža pasivelki storesnį džemperį, bei ant kaklo užsisuki skarą. Hm, irgi ne komfortas.
Trečiadienį nebesilaužai ir velkiesi paltą, kurį pirkai gruodį ir sėkmingai nešiojai visą žiemą. Nepamiršti ir pirštinių bei normalios skaros….
Na, o savaitės gale, man regis ir vėl kartosime ritualą nuo saulės kremų. Iš pradžių burbėjau, bet dabar jau patinka.
O kokios temos jums sueina, kai susiduriate su tais nekenčiančiais tylos pauzių?