2800km ant motociklo. LT-PL-SK-CZ-PL-LT

Štai mūsų kelionės vaizdelis iš toliau:

11828747_982658781756045_3765052972726035019_n

Kai pasižiūri, tai siaube siaubeli, kokia ta Lenkija didelė. Šitiek per ją reikia grūstis, kad kažkur nuvažiuotum :). Na, bet ir kelelis Slovakojoje bei Čekijoje buvo ilgas, nes oi vingiavom serpantinais ir kitokiais vingiais. Pažiūrėkime iš arčiau į tai kaip gi mums sekėsi.

1 Diena.  Buvo šalta. Pietūs prie kukurūzų. Nakvynė motelyje. 

Kelionę pradėjome šeštadienį. Rytas jau man buvo keistas, nes nebeturėjome pieno, o kava be plakto pieno man neįtinka. Visgi buvome jau pasiruošę. Pusę nakties siuvome maišelius drabužiams ir namai atrodė taip:

2015-07-31 22.17.37

Aha, niekas nepasakoja tos negražiosios pusės, kai reikia viską susikrauti, visi pradeda nuo įdomiųjų įspūdžių. Išvažiavome dešimčiai dienų ir į dvi šonines dėžes, galinę bagažinę ir priekinę bako kuprinę susitalpinome: palapinę, miegmaišius, kilimėlius, šiltų drabužių, marškinėlių, apatinių, kojinių krūvą, papildomus lengvus batus, 4.5 litro vandens, higienos reikmenis, lietaus kelnes ir striukes, porą dujų balionų, maisto bei daug visokių smulkmenikių.

Išvažiuot išvažiavom, bet į tos dienos prognozę neįsigilinome, todėl aš jau po 50km stabdžiau mocą, sakiau, kad šaaaalta, ir rengiausi papildomus drabužius. Teko net šiltąsias pirštines traukti.

sc3-01

Na ir ką, ir varėm per Lenkiją. 11 valandų. Sustodavome degalinėse, pasėdėdavom 10 minučių. Ilgiausias sustojimas buvo šalia kukurūzų lauko, kur stodami nuvirtom, nusprendėm, kad reikia papildomų jėgų, pavalgėm, aš dar šilčiau apsirengiau ir važiavom toliau. Vakare sprendėm, kur nakvoti. Stalkeriauti, tai yra statyti palapinę bet kur, nelabai norėjosi. Ne, ne dėl to, kad išlepom, bet su motociklu kiek sunkiau ir nesaugiau gerą vietą rasti, o paieškos laaaabai užtrunka ir vargina, tą jau žinom. Ir be kompanijos tikrai mažiau saugu. Todėl pabandėm sustoti motelyje. Kaina tiko (20eu), tai ir likom. Motelis neblogas, teko mažiau prabangiuose hosteliuose miegoti, tik labai skūpino šviesą ir vandenį. Lemputės blausios, o vanduo tik drungnas. Dėl dūmų detektoriaus pabijom virtis valgyti, tai nusipirkom visokių šūdelių-čipselių motelio-degalinės parduotuvėje.

2 Diena. Nuobodu. Mašinų dešra. Degalinės. Pirmieji kalnai. Nakvynės paieška. Stovykla.

Antrą dieną mes ir vėl važiuojame. Važiuojame ir važiuojame, tas lenkiškas kelias nesikeičia, nuolatos intensyvus, nuolatos velkamės automobilių dešroje, kurios galo nematyti, todėl ir lenkti kažką nelabai verta. Stojame tik degalinėse, aš pradedu zirsti, kad jau užpakalis nutirpo mirtinai, o visa kelionė tik šelai ir orlenai ir noriu įdomybių. Prisiprašiau :). Tiesa, stabtelėjome, kažkokiame mieste Lubin :)

sc5

Artėjant prie Slovakijos jau prasideda kitokie vaizdai, pasimato pirmi kalnai, dairytis įdomiau, tik va slovakai pasitinka kelio darbais, šviesoforais, tad įtampos vistiek daug. Galiausiai išsukam iš srautų ir pirmu visai nediduku serapantinuku užvažiuojame į pirmą visai nedidukę kalvą, nuo jos atsiveria puikių vaizdų, kurie kelionės metu tik gerėjo. Aš kalnų nesu mačiusi, todėl man jau buvo wow įspūdis. Visose nuotraukose jis bus menkesnis, todėl, kad dėl karščių, garavimų ir debesų nelabai matosi tolimieji horizontai, kur visada atsiverdavo dar keli kalnų lygiai.

20150802_173756_Richtone(HDR)-01

Nakvynės ieškojome Openstreetmap žemėlapiuose nužiūrėję vietas, pažymėtas lovomis. Pirmas viešbutis kalnuose mūsų nepriėmė. Mergaitė sakė, kad vietos nėra ir rekomendavo kažkokią pilį. Tada mes betoninių blokų keliu užvažiavome dar aukštyn, kur triukšminga moteris savo kalba bandė mus nukreipti į tą pirmą viešbutį. Dar kita žemėlapio lova atvedė prie kažkokių svečių namų, kur radome jaunuolius geriančius alų. Vienas jų, savininkas, ar valdytojas, sakė, kad jau čia negali priimti, nes užsidaro, bet nukreips mus kitur, kur turi dar vieną kotedžą, ten jo tėvas mus priims. Kol aiškinomės kur važiuoti, sužinojome, kad Jakobas gruodį lankėsi Vilniuje, o šiaip Rygoje studijavo ekonomoką, o dabar turi visokių planų su apgyvendinimo ir turizmo bizniu. Pas jo tėtį važiavome siauru, enduro motociklui puikiai tinkamu keliuku, atvykę radome didelį kalnų namą, kuriame vyksta vaikų stovykla. Buvome apgyvendinti tipiniame kambariuke su dviaukštėmis lovomis ir naudojomės patogumais kartu su vaikais.

sc7

Visai smagu, tai mums kainavo po 8 eurus nuo galvos.

 3 Diena. Panika takelyje. Kalno ėmimas. Sudužimas. Rąstas. Nusileidimas. Karjeras. Hotelio paieška bažnyčioje. Paslaugus slovakas.  36eu.

Ryte Jakobas pasiūlė nueiti iki kažkokių garsių krioklių. Ėjom, bet takelis man parodė mano vietą. Tai ne šiaip takelis, ten reikia ropštis, lipti ir laikytis. O aš nenorėjau sušlapti batų, su kuriais teks visą dieną ir savaitę būti, bei šiaip visa išsimazoti, todėl pakibau tokioje vietoje, kur nei pirmyn, nei atgal ir apsižliumbiau. Tolimesni dienos įvykiai parodė, kad neapsižliumbiu ekstremaliose situacijose, bet toje vietoje turbūt prasiveržė poros dienų įtampa. Nulipę išriedėjome imti kalno :). Tiesiog Gedas nužiūrėjo, kad keliukas, kuriuo atvažiavome į stovyklą yra smagus, o juo galima užkilti iki vietinio kalno viršūnės. Kodėl gi nepaėmus bent vienos? Ne aukšta, tik 1035 metrų, bet kaip pirmam kartui…

Užvažiavome gana lengvai, tokiu siauru žvyro-molio keliuko serpantinu. Pasigrožėjome vaizdais.  Gaila, kad lijo.

sc8-01 sc9-01

Viršūnėje radome kalnų namelį, bet šis buvo užrakintas, tad nelabai supratome paskirties. Patraukėme toliau, tik deja, mūsų serpantininis žvyriukas baigėsi, beliko tik takas per žolę. Šlapią žolę, ir dar reikėjo ropštis aukštyn šiek tiek. Tad varėm, o tada ištiko tai ko iš pradžių nesupratau. Žinau tik, kad skridom, kritom, pagalvojau, nu ble… tada turbūt tą pačią sekundę dar kažkas nutiko moco padėtyje ir aš pradėjau rėkt “keeeeelk greičiau”. Po to kažko neatsimenu ir atsimenu jau tik kaip vyras sako: duok nuimsiu tą pederastkę, duok nuseksiu šalmą, kaip tu, ar gali pajudėt ir pan. Įvertinau, kad koja nelūžo, nors skauda žvėriškai, sugebėjau paklausti kas mums nutiko. O gi, pasirodo, kad važiuodami viena vėže mes kalėm su šonine dėže į už eglutės užsimaskavusį kelmą. Nekaltutį tokį:

sc10

Dėžė buvo išlaužta su “mėsomis” nuo tvirtinimo, motociklas apsuktas krito, čiuožė, o mano koja atsidūrė kažkur po juo ir kita dėže. Įvertinom, kad greitosios pagalbos man nereikia ir ėmėmės dėžės. Tai yra Gedas ėmėsi, nes aš gulėjau ant tento, apsiklojusi motociklo apklotu, nes lijo, ir bandžiau įvertinti kiek man čia viską skauda. Po pusės valandos pamėginau atsistoti – pavyko net klibinkščiuoti. Išgėriau tablečių nuo skausmo. Ibumetino turėjau vos 3 tabletes, nes gi pasiėmiau tik su mintimi, jei labai skausmingos kelionei trukdančios moteriškos dienos pasitaikys, šiaip nesu didelė vaistų mėgėja. Pravertė. Kol Gedas su dujinės viryklės pagalba sulitavo plastikinę dėžę, vaistai pradėjo veikti, daiktai išmėtyti sušlapo, o mes susiruošėme leistis toliau. Dabar jau atsargiau, Gedas važiuoja, ir laukia, aš klibinščiuoju, nes keliukas dviems darosi per pavojingas. Atgal dar kažkodėl nesukam, o po to jau per vėlu.

Pakeliui pasitaiko rąstas, o mes neturim pjūklo. Taip pat negalim moco perkelti, nei rąstą apvažiuoti. Bendrom jėgomis nustumiame nuo kelio. Gedas stumia rąstą, aš Gedą, kad daugiau jėgos būtų. Įveikiame. Nustumiame.

sc12

Atlaisviname žemėlapyje pažymėtą takelį. Taip, nuotraukoje yra takelis :)

sc13

Galiausiai privažiavome vietą, kurioje nusprendėme leistis. Gedas motociklu, aš kojomis. Čia bandžiau įamžinti pradžią:

sc14-01

Gaila, bet nuotraukoje nesimato statumo. O jis buvo toks, kad aš savo kojomis negalėjau tiesiog leistis. Aš laikiausi už visų eglių, medelių ir kitokių augalų ir po truputį slinkau žemyn su savo skaudama koja. Statu, po lietaus slidu ir nestabilu, nes akmenys juda, per vidurį yra lietaus upelio išgrauža. Aš, tai aš, bet man buvo baisu žiūrėti, kaip Gedas kovoja su motociklu. Krito kokius 50 kartų, vilko jį tiesiogine ta žodžio prasme, bet jau nebuvo kur dėtis, arba nusileidžiam, arba ką? Į viršų jau niekur. Galiausiai lauko sąlygomis taisyta dėžė neatlaikė. Vėl nulūžo, o motociklas pakibo ant akmens ir nei pirmyn, ne atgal. Guldėm, traukėm akmenį. Nusileidom iki žvyrkelinio serpantinuko ir sustojom įvertinti nuostolius. Pirmą kartą mačiau garuojantį žmogų!  Nusprendžiame papietauti ir imtis dėžės taisymo. Jei kažkam dar trūksta vaizduotės kas jai nutiko, tai štai:

sc15

Gedas ėmėsi lituoti plastiką, o aš sėdėjau ir galvojau kaip čia ją sutvirtinti. Siūlau tvirtint kokiu pagaliu, kaip skląsčiu, sakė, kad nelaikys, tada gi prisimiau ir priminiau, chamutus, ir voulia, šis “siuvimo” būdas atlaikė iki pat namų! Pasiimkit chamutų į keliones, jau ne pirmą kartą parverčia, kai reikia ką nors taisyti lauko sąlygomis!

sc16

sc17

 

Susitaisėm, apdžiuvom (išskyrus kojas) ir leidomės toliau. Tuo serpantininiu žvyrkeliuku. Važiuojam, aš kito kalno šlaite matau, kaip dirba sunkusis transportas. Ten gi karjeras toks. Apsukam antrą ratą, važiuojam žemiau ir aš vėl grožiuosi tuo karjeru kalne. Vėl apsukam ratą, dar žemiau, man pradeda kirbėti įtarimas, kad mes tiesiai į tą karjero papėdę nusileisim. Taip ir buvo. Įvarom į teritoriją, regis jokių draužiančių ženklų, tik darbininkai ridena kažkokias statines, sustingsta ir spokso į mus, kaip į ufikus, pro šalį rieda sunkvežimiai ir lėtai dardame mes. Siurealizmas kažkoks, o man dar šiaip vaizdas nuo skausmo iškreiptas. Bet pagaliau išvažiuojame nuo kalno! Vėl nukrentame, vėl užsigaunu koją, vėl važiuojame. Kalne užtrukome 6 valandas. Pusę valandos užkilti, likusį laiką nusileisti ir nuostoliams išsilaižyti. Miestais, miesteliais, ieškome motelio, hotelio, kažko. Pakeliui pamatome vieną garsiausių slovakų pilių, tai stabtelime pažiūrėti, nusiperkame suvenyrų, paaikčiojame kaip gražu. Čia mano dirbtinė šypsena, nes jau belekaip skauda koją.

sc18-01

Viename kaimuke ženklas rodo į viešbutį prie bažnyčios, bet mes pasibaladojame, nesulaukiame kol kas atidarys, iš slovakiškų užrašų nusprendžiame, kad ten kažkas apie švaros dieną ir patraukiame toliau, vėl pasikliaudami žemėlapyje pažymėta lova. Atvažiuojame prie pensiono, suprantame, kad jis jau gal 100 metų neveikia, bet greta gyvenantis kaimynas paslaugiai sako, kad oi, palydėsiu jus į kitą, sekit paskui 5km. Ir sekame paskui tą automobilį, pakeliui pamatome šimtus vietų nakvoti, mat ten pasirodo nacionalinis parkas, bet slovakas mus atveda į Park Hotel, o aš jau nebeturiu jokių jėgų, aš gi be kojos! Nebenoriu nieko ieškoti, todėl imam tą hotelį už 36 eurus, nors man truputį skauda nuo tokios kainos, nes negaunam net interneto, o dušo kabinos durys grasino iškristi. Bet stogas ir karštas vanduo yra tai ko reikia po tokios dienos. Mes šlapi, pavargę, sulūžę, bet paėmę kalną. Pasigaminam vakarienę vos ne lovoje.

sc20

4 Diena. Skauda koją. Tatrai pasirodo akiratyje. Kalnų liūtis. Palanga prie ežero. Kempingo paieška. Liūtis apleistoje vietoje. Susitikimas su Jurijumi ir Milda. Nakvynė kempinge. 

Ryte prabundu nepaeidama, įkalu paskutinę likusią tabletę nuo skausmo, susipakuojame ir iškeliaujame. Pakeliui, Shell degalinėje, randame pirmą internetą Slovakijoje, išraportuojam nuotykius ir važiuojam į vaistinę, kur pasipildom vaistų atsargas, nusiperkam fastumgelį ir keliaujame Aukštųjų Tatrų link. Mane jie ištinka netikėtai, nes diena debesuota ir nėra taip, kad iš tolo matai kalnus. Vienu metu galvojau, kad nuo skausmo prasidėjo haliucinacijos – debesyse matau takelius. Bet ne, ten kalnai. Palieka stiprų įspūdį, nes šie jau iš tiesų aukšti ir tokie, kokius piešia vaizduotė. Traukiame link kalnų ežero, kur numetėme pietų vietą, tačiau pakeliui pradeda lyti. Kadangi panašu, kad bus staigi trumpa audra, mes stojame, tarp eglučių ištempiame tentuką ir laiku po juo sulendame. Nes lyja tai katėmis ir šunimis, ir ledais :)

sc22-01

Po tentuku gerai, bet nusbosta, nes liūtis sukasi ratu, griaudžia, žaibuoja, nesibaigia. Kelias plaukia. Kai tik lietus baigiasi, šokam, traukiam toliau. Važiuojame prie ežero, bet atrandame, kad ten visiška Palanga. Žmonių marios, turgus, kur pardavinėjamos kuprinės ir saulės akiniai, stovėjimas mokamas, o vietos nėra. Apsisukame ir keliaujame lauk, pietauti sustojame šalikelėje, gražioje vietoje. Valgome konservuotą slovakišką guliašą :)

sc24-01

Po truputį judame link numatytos nakvynės vietos. O numetėme ją ten, kur žemėlapyje pažymėta palapinytė. Atvažiavę kempingo nerandame, tik vietą, kurioje legaliai galima pasistatyti palapinę. Besidairant ir vėl užklumpa audra, slepiamės apleistoje poilsiavietėje ir džiaugiamės stogu virš galvos. Patogiau nei tentukas.

sc25 sc26

Besisukinėdami po apylinkes sužinome, kad Jurijus, mūsų bendrakeleivis į Saremą, visai netoliese (+-100km taip toli nuo namų tikrai yra netoliese), jie su drauge traukia į Kroatiją automobiliu, tad būtų smagu susitikti, kartu pernakvoti ir traukti savais keliais. Taip ir padarome. Apsistojame jau jų užmatytame kempinge, kuris mane šokiruoja savo dydžiu ir žmonių kiekiu. Tiesiog mačiau ir prieš tai, ir po to kempingų, bet tokio dar ne. Skelbiasi, kad talpina apie 1000 žmonių, manau, kad kokius 700 ir sukišo. Kainavo apie 15 eurų. Sugebėjome rasti ramią, nepopuliarią vietelę ir tikrai smagiai pavakarojom. Buvo gera pakalbėti sava kalba. Nors lietuvių kempinge buvo ir daugiau. Ryte teko bendrauti su motociklininkais traukiančiais namo iš Rumunijos.

5 Diena. Nuostabūs serpantinai. Lietūs. Ieškom kur pavalgyti. 2 eurai. Čekija. Vėl ieškom kur miegoti. Hotelis su vapsva. 

Atsisveikiname su draugais ir tęsiame kelione Čekijos link. Čia važiuojame įspūdingiausius vaizdus atveriančiais serpantinais. Nuolatos aikčioju. Kažkur stojame fotografuotis.

sc27-01

Taip ir sukame. Vingis. Dar vienas vingis, ir dar vienas. Miestukas, apsipirkimas, vingis, vingis, kažkur užklumpa audra, kurią pralaukiame autobuso stotelėje, tada važiuojame per lietų, sušlampame, bet kaitroje staigiai džiūname. Alkani kaip vilkai norim, kur nors pavalgyti. Gedas stoja prie kažkokios keistos kavinės, kur sėdi dar keistesni žmonės. Aš kilsteliu antakius, bet nieko nesakau. Paaiškėja, kad čia valgyt negausime. Nom nom nėra, yra tik drink drink. Dardam toliau. Stojam vėl prie kažkokios užeigos. Valgyti nėra ir čia, bet angliškai šnekanti mergina sutinka, ir net maloniai, kad pirksim gerti ir valgysim savo maistą. Perkame kolos, už 2 eurus. Valgome bandeles, į kurias kišame konservuotas dešreles :). Paliekame 2 eurus arbatpinigių už suteiktą stalą, o besikuičiant prie motociklo, mergaitė mus pasiveja ir sako, kad eurus pamiršom. This is your tips, sako Gedas, mergina nurausta ir eina padėti girtam dėdei išsikelti dviratį iš stovo. Uf, gyvi ir pavalgę pasiekiame Čekiją. Pirmoje degalinėje pratinamės prie tugrikų :) Na taip, patogu tie eurai, nors tu ką, naudojamės internetu ir jau galvojame apie nakvynės vietą. Iš pradžių bandom apžiūrėti stovyklavietę kalnų kaime, nerandame. Pagalbos vėl norime iš GPS, pasirenkame kažkokią lovą ir traukiame jos link. Deja, mus apgauna, numatytoje vietoje yra tik ferma, tačiau aš pamatau stendą rodantį viešbutį. Nuvažiuojame iki jo. Kaina nedžiugina visai. Apie 50 Eur. Bet su pusryčiais, tad nusprendžiame likti, gal net kalnuose pasivaikščioti. Nors po karšto dušo, aišku, niekur jau ir nėjom.
Šiame viešbutyje yra internetas. Tad jaukiai sau browsinam, kai per langą įskrenda širšė-vapsva-gigantas. Na aš nežinau kas per dryžuotųjų rūšis, bet kokius 5 kartus didesnis už įprastą širšę. Kaip mano mažasis pirštas gal dydžio. Supanikuojam, nes į vidų laužiasi dar viena. Užmušt nesinori. Suerzint nesinori. Miegot kartu su tokiu padaru nesinori, nes jei užkris, pats supanikuos ir įgels? Mano dydvyris nusprendžia ją pagauti. Uždegame savo dujinę viryklę, užgesiname šviesas, priviliojame širšiną arčiau ugnies ir Gedas užspaudžia stikline. Pakiša padėklą po apačia ir išmeta gyvį į balkoną. Po to Gedas nusprendžia dušo kabinoje skalbti mūsų džinsus ir vėl pasiaukoja nešdamas juos džiauti, balkone vis dar ratus suka tie padarai. Kai jau visai sutemsta išdrįstame praverti langą ir vėl. Naktis praeina gana ramiai. Bet pasakykit man, kodėl tuose neaukščiausios klasės viešbučiuose visada taip tamsu? Gi nu, įskaičiuot taupios lemputės kainą gali į sąskaitą, ar ką? Ir kodėl niekada niekur vasarą neveikia gyvatukai, nors jie yra?

6 Diena. Žiauriai karšta. Serpantinai, serpantinai. Rožinis sijonas, papai. Uždarytas kelias. Pirminis šokas kempinge.

Pradedame dieną pailsėję ir gerai nusiteikę. Grožimės čekiškais miestukais, stojame ledų.

sc28

Šiaip paaiškėja, kad Čekijoje nėra populiaru atsiskaityti kortelėmis, todėl praverčia dar Lietuvoje išsikeistos kronos. Vėliau, kuo daugiau važiuojame, tuo labiau miesteliai atrodo vieno veido. Taip pat gražiai sutvarkyti. Mieli. Vienodi. Viename jų sustojame pavalgyti. Mergina nelabai kalba angliškai, bet labai stengiasi. Išsiaiškinę, kad picos lauktume milijoną metų, bakstelime pirštu į dienos pietų antrą variantą. Gauname sriubos su mėsos kukuliais ir guliašinės kiaulienos su bulvėmis fri. Neblogai. O dar pasirodo, kad turi nealkoholinio alaus. Pasaka!
Toliau dienos meniu yra važiavimas, važiavimas, važiavimas. Jau prasidėjo tie didieji karščiai, jau pasidarė labai sunku, lyg būtų iki tol lengva buvę. Stojame kavos. Nedidelėje užeigėlėje aptarnauja moteris, stengiuosi nespoksoti. Nes…. Daug cigarečių surūkiusi -+50 metų moteris pasidariusi ryškų riebų padūmavusių akių makiažą, lieknas, bet jau nestangrias kojas demonstruoja dėvėdama rožinį sijonuką, jis toks trumpas, kad aš neturiu nė vienos draugės, ar pažįstamos, kuri tokį kada dėvėtų. Palaidinė visai nedengia krūtinės, o tarp papų susirinkęs tuntas auksinių pakabukų. Ant grandinėlės kabo ir vestuvinis žiedas, ir kryželis, ir dar ten kaži kas. Gedas užsisakė espresso, aš norėjau latte, bet manęs nesuprato, tad nusileidau iki kapučino. Gavau tirpaus šokoladinio gėrimo iš pakelio, bet sustojimas vistiek vertas to.
Nakvynės tikslas – kempingas šalia Ardšpacho, kuris yra šiaip pagrindinis kelionės tikslas. Važiuojam vadovaudamiesi GPS, nors dar yra visai neaiškūs kažkokie aplinkkelių ženklai. Kažką rašo, bet gi čekiškai. Taip vat, kai iki kaimelio liko +-10km mus pasitiko visiškai uždarytas kelias. Kūkū. Einu į žvalgybą, gal pravažiuosim nepaisydami draudimo ženklo. Vakaras gi, darbininkai jau nedirba. Einu, galvoju, kad per smėlius gal Gedas pervažiuos, per per perkastus griovius? Nemanau. Ieškom offroudinio aplinkkelio. Randam mažą keliuką su ir vėl eismą draudžiančiu laikinu ženklu. Iš priekio atvažiuoja vietiniai, stabdom, Gedas klausia ar galima ten važiuot. Tie kažką suburba, kad taip taip, na mes ir varom pro tą ženklą. Iš betono blokelių sudėtu keliu išvažiuojam į reikiamą miestelį ir randame kempingą.

sc30

Prie tos varnos gana ilgai laukiame kol suplukęs nuo alaus pilstymo ir gėrimo administratorius ateis prie langelio. Išsiaiškiname kainą ir tai, kad kortelės tai no no. Nusprendžiame nuomotis medinį namelį dviems naktims. Prieš palapinę jis laimi užrakinamomis durimis, nes ketiname kitą dieną eiti į parką. Gedas išeina ieškoti bankomato. Dvi naktys kainuos apie 28 eurus. Visai nieko. Kiek vėliau mane ištinka šokas, kad tuose nameliuose nėra nieko išskyrus lemputę. Nieko, tai ta prasme, kad aš tikėjausi rozetės bent.

sc31

Taip pat kol laukiau iš bankomato medžioklės grįžtančio vyro, nužiūrėjau eilę prie dušų, keik daug visi geria ir nebuvau labai jaukiai nuteikta. Į dušą bijojau eiti, o ir užrašas buvo, kad karšto vandens būna tik porą valandų ryte ir porą vakare. Tačiau vyras iššnipinėjo pirmas, kad tas nekarštas vanduo yra tinkamas tokiu oru, sulaukiau laisvesnių valandų, nusiprausiau ir gyvenimas pradėjo atrodyti gražesnis, o kempingas visai geras ir smagus. O net ir nealkoholinio alaus šaldytuve turėjo :). Įrenginius pasikrovėme iš motociklo.

7 Diena. Apsipirkimas pas vietnamietę. Apsipirkimas pas piktą tetą. Ardšpachas. Arbūzas.

Taigi, išaušo diena kai eisime žiūrėti to ko važiavome visą tą kelią :). Ir ši diena labai karšta, o mes teturime tik tuos džinsus, su kuriais atvažiavome. Nusprendžiame eiti pasižvalgyti į miestuką, gal rasime kokį skuduryną ir nusipirksime šortus. Radome tokią turginio asortimento parduotuvytę su mažyte vietmaniete. Pradėjom viską čiupinėti. Ji labai jaudinosi, kad aš neduok tu dieve, nepaliesčiau kokio vyriško rūbo. Vis vedė prie moteriškų. Nežinau kodėl, gal rūpinosi, kad man gėda bus. Žinotų ji :). Taip besičiupinėdami nusipirkome: vyriškus šortus, moteriškus bridžus (visai neblogus, o dydį pataikė tobulai), moteriškus marškinėlius, sportinę liemenėlę, 6 poras kojinių, vyrišką kepurę ir kremo nuo saulės :). Mano outfitukas :)

sc34

Viskas kainavo apie 40 eurų. Mes tiek vietinių pinigų nesukrapštėm, tai gavom nuolaidą. Tada šiek tiek nusigryninom, bet ėjom į maisto parduotuvę, kurioje pažymėta, kad galima mokėti kortele. Tačiau! Kai norėjome tą padaryti buvome apibarti. Teko suprasti, kad per vėlai užsimanėme mokėti ta sušikta kortele, reikėjo seniau sakyt ir yra va užrašas apie tai. Aišku, visa tai pasakyta čekiškai, bet mes puikiai interpretuojame gi.

Apsiperkame, persirengiame, iškeliaujame į Ardšpachą, kuris pranoksta lūkesčius ir yra wow ir nai nai nai. Pora internetinių foto kaip ten viskas atrodo iš paukščio skrydžio:

1280px-Adršpach_from_air_2 adrspach-skaly-003

Na, o realiai tai puikūs ir nenuobodūs pažintiniai takai. Turistų skaičius nešokiruoja, viskas protingai, kažkoks neišreklamuotas tas parkas.

Prie apysausio krioklio pasisėmėme vandens, skanus.

11214730_986821421338134_1909602389767877930_n

11705689_986822424671367_5176287452985610610_o

11834902_986822624671347_7920182604277189576_o

Čia vaidinu, kad įstrigau, nes buvo įspėjimai, jog pelės urvas tik 50cm pločio.

11221371_981023241919599_8351632141858620508_o

sc37

Nuotraukos neperteiks to įspūdžio, kuris apima 6-7 km take. Daug laiptelių, posūkių, tarp akmenų masyvų yra krioklių, ežeriukų, kai kurie akmenys turi vardus. Tikrai yra ką pamatyti ir paveikti. Daugiau info ir nuotraukų ieškokit parko puslapyje http://www.adrspach.com/photogallery/ Iki kelionės apie šią vietą nebuvau girdėjusi. Išgūglinau besidairydama ką Čekijoje pamatyti.
Susukome 14km ratą. Nuo lipimo laiptais dar ir šiandien (!!!) jaučiu blauzdų skausmą. Grįždami į kempingą užsimanėme arbūzo, nužiūrėjome parduotuvę, nes nebesinorėjo eiti pas piktą tetą. Parduotuvėje prisirinkome skanėstų, šį kartą įspėjome pardavėją, kad mokėsime kortele. Dėl visa ko. Ji savo sąsiuviniuke viską pasitikslino, suskenavo prekes ir tada Jėžus MariJa, kažkas blogai. Vargo vargo ir visgi kortele atsiskaitėme. Valio. Puota. Vakarop dar naršėme skersai ir išilgai booking.com ieškodami motociklui tinkamo viešbučio Lodzėje. Radom, užsibukinom ir miegot!

8 Diena. Lenkija. O dieve dieve kaip karšta. Blet. Hotel Flora. 

Ate Čekija, hello Lenkija. Traukiame link namų. Ši diena įsimintina kaip karščiausia mano gyvenime. Na dar nesu patyrusi 39 laipsnių karščio. O kai kelio termometrai rodo, kad oras 39, asfaltas 59, o tu kepi be pavėsio, su apranga, batais, ant to asfalto… Jo majo. Mano juodas šalmas pasidarė jau visai nemielas.

20150809_121121

Vroclave, kurį mielai kada aplankyčiau, mes stojame Macdonalde, su džiaugsmu, kad ten yra kondiškės ir internetas praleidžiame apie valandą, gal šiek tiek ir daugiau. Galiausiai nusprendžiame važiuoti. Kepina taip neįmanomai, kad visgi stojame miško aikštukėje ir laukiame 1.5h, kol praeis dienos karščių pikas. Tada važiuojame toliau. Man atrodo, kad amžinai. Užpakalis tirpsta, skaudančios kojos tinsta, galiausiai net suprakaitavom taip, kad prisitrynėm sėdimosiose žaizdas. Ši diena turbūt net sunkesnė už dieną nr. 3. Aaaaa! Galiausiai atvažiuojam į savo Hotel Florą, kur laimingai įsiregistruojame pas keistą tetulę. 28 eurai su pusryčiais. Kambarys gražus, lova dvigulė, antklodė viengulė ir viena. Galiausiai susipykstam su vyru dėl rytojaus planų ir jis nusisuka miegot, aš lieku kaip ir be antklodės, nes mėgstu net per karščius normaliai susisukti, tad einu ieškoti miegmaišio.

9 Diena. Ne be taip karšta. Pažiūrim Lodzę ir važiuojam. Daug važiuojam. Pensionas.

Ryte jau nuotaika geresnė, sutariam dėl savo planų, einam valgyti. Pusryčiai prastoki, bet vis šis tas. Nusprendžiame pažiūrėti Lodzę, bet taip paviršutiniškai nieko įdomaus nepamatome, nurašome iki kada nors, susirandame bankomatą, nes rezervuotame viešbutyje reikės grynų ir keliaujam toliau. Nėra jau taip baisiai karšta. Tad visą dieną važiuojam važiuojam ir važiuojam. Stojam tik degalinėse.

sc40

Vakarop pasiekiame savo pensioną (24 Eu), kuris truputį prajuokina interjeru. Na visai kaip pas močiute kaime. Senoviniai baldai, nertos servetėlės po lempomis, staltiesė ant stalo, skirtingi rankšluostukai. Bet viskas švaru, kvepia skalbimo milteliais, veikia, šeimininkas paslaugus, kad net nenuostabu, jog tas pensionas turi tokius aukštus vertinimus booking.com svetainėje.

2015-08-09 18.47.05

10 Diena. Suvalkai. OFFroudas. Lietuva. Katės.

Papusryčiaujame už 30 zlotų. Skaniai. Ir kas jau neįprasta – ne savitarna, o valgai ką duoda. Paskutinę dieną labai norėjau nusipirkti lenkiškos kosmetikos. Gi rašau blogą su atsiliepimais apie šmutkeles. Ir šiaip jau norėjosi apsidovanoti. O ir nebereikia vežtis tiek vandens, todėl yra laisvos vietos. Tad dėl mano poreikių stojame Suwalkų Plazoje ir aš šiaušiu į Rossmann, iš kurio grįžtu visa apsipatenkinusi.

sc41

Mes nusprendžiame vengti populiarių sienos kirtimo kelių, todėl Gedas mums parinko maršrutą per miškus ir laukus. Visokių keliukų gavome. Štai viename jų.

20150810_120141

Buvo ir molinių (gerai, kad sausų) lauko kelių, ir žvyro, ir duobėdo asfalto. Įdomu važiuoti pro kaimus, kurių pavadinimai rašomi ir lietuviškai. Taip po truputį įvažiavome į Lietuvą. Prisipažinsiu, baisu buvo iki namų, kad tik nieko nenutiktų. Yra tas toks Dariaus ir Girėno kompleksas. Kad tik, kad tik viskas gerai. O mūsų šalies vairuotojai piktybiniai, tragiški, siaubas. Ne pirmą kartą toks įspūdis ištinka grįžus po kelionės. Bet namus pasiekėme laimingai. Čia radome piktas kates, kurios rodė šou kaip pyksta (pvz labai tyliai užslopintai murkė, bet vaidino, kad nekalba). Dabar labai sunku grįžti į pasaulį.

Paskaičiavau, kad viena nakvynė mums kainavo vidutiniškai 24 eurus. Daugoka, bet šį kartą tikrai buvo per sunku dar taupyti šioje vietoje. Kiek kainavo kuras tai neįsivaizduoju. Iki 300 eurų turbūt. Maitinomės visaip. Dažniausiai degalinių maistu, sumuštiniais arba pirkdavom konservuotas gėrybes., pvz guliašus.

Kelionė patiko. Bet nemeluosiu, buvo tikrai labai sunku. Kas dieną. Ypač sunku rytais tą jovalą vėl susipakuoti.

20150809_091408

Bet mes įveikėm visus tikslus!

4 thoughts on “2800km ant motociklo. LT-PL-SK-CZ-PL-LT”

  1. trumpai drūtai, bet labai detaliai ir aiškiai. Patiko! Lauksim kitų kelionių su įspūdžiais.

Leave a Reply

Your email address will not be published.