2018 birželis. Vilnius-Saksonijos Šveicarija-Vilnius motociklu

Atėjo ir praėjo. Atostogos kaip visada. Tik tiek, kad paliko šiek tiek įspūdžių, tai leiskit man pasidalinti. Dėkui.

Aš žinau, kad šį blogą skaito tik artimieji, kurie žino apie visas mūsų keliones ir jų būdą, požiūrį ir atostogas ir visa kita, tad nebūtina kažkaip papildomai pakomentuoti. Bet ką žinau. Gal įdėsiu nuorodą į kitą savo blogą, tai kažkas tik pirmą kartą čia užsuks. Jiems ir sakau, kad beveik visos mūsų kelionės būna apie važiavimą. Mes važiuojam. Sugalvojam kur ir čia būna planavimo pabaiga. Važiuojam ne muziejų lankyti ar vietinio maisto valgyti (o, bet šį kartą bus ir apie nuostabią lenkų virtuvę “maistas kaip namie”), važiuojam važiuoti. Ir tada truputį dėmesio skiriame savo krypties objektui. Šį kartą tai buvo Saksonijos Šveicarija. Kodėl ten? Tiesiog atostogų laikas ribotas, toli nenuvažiuosi. Miestai, keliaujant motociklu, mums nelabai patinka. Sunkoka naviguoti, sumanius į kažkokį muziejų, nėra kur šalmų ir kitų rūbų palikti ir t.t. Todėl aš visada pagūglinu kokius nors “gamtos stebuklus” bei nacionalinius parkus. Galvojom gal pakartoti Adršpachą, bet begūglinant į akį krito kažkas panašaus pas vokiečius, ten ir patraukėme. Per Čekiją. Nes gražu.

Paskutinė ilgesnė moto kelionė buvo irgi į tą pusę. Aprašyta čia.

1 diena. Penktadienis.

Šiaip mes iš pradžių galvojome išvažiuoti penktadienio ryte. Po to, kadangi Gedas iš komandiruotės grįžo tik trečiadienio naktį, o ketvirtadienį dar dirbo, pasvarstėme atidėti iki šeštadienio, nes nespėjam susiruošti. Kadangi niekas niekur neužbukinta, tai galim sau laisvai elgtis. Tačiau penktadienio rytą labai sėkmingai apsipirkus trūkstamų dalykų (pink bagai!!!) sugalvojome tiesiog šauti. Kažkaip jau ir susikrauti viską išmokom ir net nesusipykstam, keista. Žinot tą jausmą, kai labai sunku iš namų išsikrapštyti, bet išsivelki ir viskas būna ok! Tai bent iki Druskininkų, bent iki Augustavo, bent iki kažkur!

(dalis nuotraukų bus iš instastories, new ages, žinote)

Va taip va ir išjudėjome.

O tada važiavom, važiavom, mus lenkė, mes lenkėm, vėl važiavom, dar važiavom, na čia panašiai įdomu, kaip skaityti tas pasakė, o anas atsakė. Augustavo degalinėje pagalvojom, kad dar galim važiuot, dar važiuot, vėl važiuot, užsibukinom kažkokį 90-tais vanaby didingu būti motelį. Važiavom, vėl važiavom, na nesikartosiu.

Tiesa, buvo epizodas, kai mes kokį pusvalandį lenkėme gal 10 vilkikų. Nėra tai smagu intensyviame kelyje, žinokite, vietomis mane apimdavo panika, bet išgyventa. Ir tada miestuke “paimame” ne tą išvažiavimą iš žiedo, kol sugrįžtam lygiagrečiu keliu, tos furos tik fur fur fur ir vėl priekyje. Keiksmažodis.

Apie nakvynės vietą tegaliu pasakyti, kad tai buvo smirdantis čyp šit, nors kainavo daugiau nei kai kurios puikios kitos vietos. Tačiau ten atvažiavom jau tamsoje, išvažiavom anksti, karšto vandens buvo ir dar davė padorius pusryčius, tai ko gi žmogui daugiau reikia? Tik džiaugtis, kad nereikėjo palapinės statyti.

Po pirmos dienos: šalmas jau beveik prisitaikė ir spaudžia tik pravažiavus 120km, nebe 60, kaip iš pradžių.

Antra diena. Šeštadienis

Lenkija, vis dar Lenkija. Ir čia galima tiesiog parašyti, kad visą dieną važiavome. Taškas. Bet ne. Mes važiavome visai įdomiomis apylinkėmis, kur dominuoja sodai ir daržai. Galima savo akimis pamatyti kaip gimsta mūsų mėgiamos lenkiškos braškės ar skanieji obuoliai :).

Prireikė daryti pertrauką ir stojame aikštelėje. Gedas prarieda “Orlen” ir parkuojasi prie “užbėginės”. Klausiu, kodėl ne “Orlen Cafe”? Gi sako, žiūrėk, naminis maistas, parašyta, pabandom jei tik korteles ims! Pabandom.

Ir istorija tokia, kad sėdim, laukiam, gaunam alaus. Mano skeptiškasis antakis pakyla ir pasidomiu ar čia tikrai nealkoholinis? Gedas tvirtina, kad tikrai tikrai ir makteli tokį gerą gurkšnį.

– [Keiksmažodis], alkoholinis!

Paragauju ir aš. Taip.

Ateina mergaitė su maistu, tikslinamės ar čia no no no alko? Akių vartymas, bėgiojimai ir galiausiai gauname kažkokio šlykštaus karamiso (sumokėt reikėjo už viską, žinoma).

Apie maistą aš nekalbėsiu. Arba ne, kaip tik pakalbėsiu. Gavom kažką panašaus į Kijevo kotletą. Kalną bulvyčių. Kopūstų salotų. Vizualiai viskas atrodė gana normaliai. Tačiau valgomos buvo tik bulvės. Vištienos kepsniai turbūt malami vėl ir vėl, po to kai juos palieka tokie klientai kaip aš. Ant kopūstų pašlakstyta kvepalų. Turbūt. Dvigubas espresso atrodo kaip paprasta juoda kava, o latte – kaip pienas. Na, bet susipažinom su naminio maisto ypatumais gi, niekas nežadėjo, kad patiks.

Tada jau galiu nukopijuoti ištisas pastraipas kaip mes važiavom ir važiavom. Ir stojom papypkiuot.

Dar buvo toks momentas, kai išsukom iš greitkelio bankomato ieškoti ir aš susiradau keturkojų draugų. Ten pat valgėm skaniausių pasaulyje minkštų ledų, nes oi kaip seniai tų įliejamų aš neragavusi!

Nakvynė? Bakstelėjimas į kempingo ženklą žemėlapyje. Kažkoks ten ežeras, kažkur ten Lenkijoje. Didelis, kaip Kauno marios, nudrengtas, aplink stovyklavietės, gerokai apkiužę, visai kaip mūsų Šventojoje. Savo pažymėto kempingo lyg ir neradom, o gal nesitikėjom, kad ten bus tokia gausiai nusidriekusi Šventoji, tai užsukome į pirmą kiemą, kuris turėjo savadarbį tokį ženkliuką.

50 zlotikų ir mostelėjo į pievą, kur statyti palapinę, parodė duris, už kurių karštas vanduo. Tiks. Čia aš instagram istorijose pripratusi matyti kolegių mados ir grožio blogerių turus po viešbučius (ir skaityti apie tai, kad blogeriai atostogų vietas renkasi apgalvodami kaip tai atrodys foto) parodžiau ir savo versiją. Jei nesekat venividi_blog instagrame, tai tikrai nematėt. Dėl jūsų ir kartoju :)

Juokas juokais, bet man visai patiko. Karšto vandens buvo. Valgėm skaniai. O ir šiaip gavau labai įdomių asmeninių pirmų kartų gyvenime.

Trečia diena. Sekmadienis.

Wup wup ir labai greitai išsimėžiam iš Lenkijos. Teleportacija done, prasideda kelionė. Ji bus trumpa, trumpesnė nei teleporacijos, bet pagaliau!

Čekija iš karto džiugina vingiais vingeliais ir gražiais vaizdais. Stojam kavos vos tik pamatom kavinukę. Kas mane nustebina, tai kad nors miesteliuose nesimato žmonių gausos, kavinėje visi šurmuliuoja, lauke net vietos sunku rasti. Kava ir kelias.

Diena su labai daug įspūdžių, kurie visai neužfiksuoti nuotraukose, bet nusėdo galvoje. Vingiai vingeliai, serpantinai ir šimtai motociklų. Panašu, kad sekmadieniais ta vieta labai populiari, nes dūzgia dūzgia dūzgia!

Sukant dar vieną pusratį pamatome kavinę ir jau sustojus nuvirsta motociklas. Ir tada mane truputį suima juokas, nes situacija tik gėdinga, nelabai pavojinga, bet matau kaip susižvalgo 5 motociklinkai ir jau kyla iš užstalės padėti. Tuo metu Gedas jau pastatęs mocą (kiek ten jis pas mus? 300kg?), viskas ok, sako ir slovakai taip ir nespėję atsistoti klesteli atgal. O aš vis galvoju, o jie tikrai visi penki ruošėsi kelti, ar buvo profesionalus patarinėtojų komitetas?

Pas čekų padavėją šiaip ne taip išsiaiškinam kas yra su mėsa ir gaunam šio to geriau nei naminis lenkiškas maistas.

Šiuo keliu važiuojam jau ne pirmą kartą, tačiau man vis dar susitraukia šiknos raumenys. Kažkaip nesinori trukdyti vairuotojui, stengiuosi tuose posūkiuose sėdėti ramiai, ir lenkt fūras vistiek baisiau, bet adrenalino prisigamina pakankamai. Tiesa, važiavom paskui porą kitų motociklų ir vienu metu pagavau save galvojančią, kad akivaizdžiai yra už mane ir labiau bijančių :).  O dar kai jiems stirna pralėkė pro pat nosį…

Pusiaudienis ir laikas nuspręsti, kur miegosim. Čia vėl senas geras bookingas padeda išsirinkti vietą.

Atvažiuojam, visur viskas užrakinta, niekas nelaukia. Gedas skambina nurodytais telefonais, savininkė mums liepia palaukti jos vyro, kuris įleis. Netrukus šis ir pasirodo. Pasimetęs taip lyg pirmą kartą svečius priimtų. Rodo kambarį, nustebęs klausia ar mes tikrai norėjom atskirų lovų. Hm, o tai tipo negalėtume būti keliaujantys draugai?  O šiaip tai nebuvo kito varianto. Kadangi kaimukas mažas, tai išsiruošiame į kiek didesnį maisto nusipirkti. Sutariam su vyru, kas sumokėsim kai grįšim, nes jis dar turi paklausti žmonos kaip čekį atspausdinti. Taigi, atvažiuojam į tą miestuką, visos parduotuvės uždarytos. Sekmadienis žinot, priminimas kaip pas mus gerai ir kaip bus negerai kažkada :). Vietinis parodo kažkokią mažą vietnamiečio (?) parduotuvę, kur ir susirenkame šį tą vakarienei. Grįžus norisi šokti į dušą, sakau gal palaukiam to vyro, kol ateis užmokesčio pasiimti, o tai tik nusirengsi ir brausis. Bet dušas šaukia ir vos G. nusirengia, jau beldžia į duris. Ok, apsiimu susimokėti, viskas čiki. Tada G. baigia praustis aš jau išsineriu iš moto džinsų ir tuk tuk tuk į duris. Na, bl, kas čia per perfekttaimingas? Uno momento šaukiu, šoku atgal į džinsus, atidarau duris ir ten vėl tas vyrutis trypčioja ir mikčioja, sako, žmona liepė dar pasą nuskanuot :) :) :)

Vieta rami ir ilgai vakarojame čilindami terasoje, kur stebim garnį, žasis ir avis :)

Pasvajojame, kaip senatvėje čia atvažiuosime rašyti knygų. Apskritai tai buvo labai romantiškas vakaras.

Ketvirta diena. Pirmadienis

Jei taip trumpai, tai mes visą dieną važiavome, bet jei Lenkijoje tai nuobodu, tai čia buvo daug įvairovės ir nerealių vaizdų. Labai didelę dalį laiko keliavome vingiuotais keliukais, kur vienoje pusėje kalnų upė su įvairiomis užtvankėlėmis ir tiltukais, o kitoje – akmenų, uolų, kalvų siena. Man buvo šiek tiek gaila, kad neturiu kažkokios veiksmo kameros, kuria galėčiau fiksuoti vaizdus važiuodama. Nusiimti pirštinę ir traukti telefoną kažkaip nedrąsu. Bijau išdrėbt, vistiek ten daug vėjo ir judesio. Tad iš pirmadienio net nelabai yra ką parodyti. Intensyvi, graži diena. Nenuvažiavome labai didelio atstumo, tačiau jį įveikti truko visą dieną, vingiai vingeliai, u know!

Taip ir atsidūrėme Vokietijoje. Visiškai be jėgų, bet dar reikėjo susirasti bankomatą, nes gi šioje šalyje tikrai ne kiekvienas žmogus matė banko kortelę. Nemeluoju! Ta proga prekybos centre šluoju maistą ir skauda širdį, kad Vokietijoje daug kas taip pigiau. Pvz., kavos kapsulės daugiau nei euru :D

Nakvynės vietą nužiūrėjom per svetainę en.camping.info. Nepasakyčiau, kad toje Saksonijoje kempingų labai daug (randamų internete). Iki savo numatytos vietos važiavome tikrai labai keistais keliais, kuomet galvoje sukosi mintis ar čia tikrai galima? Ar tai ne pėsčiųjų, dviračių takas? Vingiuoja palei Elbę, kitoje pusėje darda traukiniai, matosi kalnas, kuris, kai įkėliau foto į soc., tinklus, visiems priminė Kauną ir Alekstotą.

Po truputį pradėjom svajoti apie tai, kad kadangi kempingas yra ir hostelis, tai gal turės kambarį, nes vaizdinga diena tikrai išvargino.

Atvažiuojam. Ir vėl tuščia. Namas atrakintas, žmonių nėra, stovi vienišas kemperis. Skambinam skambutį, bildam. Nieko nėra. Apeinu aplink namą ieškodama tuliko. Nieko nėra. Pradedame jaustis kaip kokioje Kingo knygoje. Renku telefono numerį – skamba čia pat. Paliktas ir kompiuteris. Laukiam. Kažkur kitur trenktis jau nėra jėgų. Galiausiai materializuojasi hipė su šlapiu šuniu, bent jau aišku, kur buvo. Aleliuja, kalba ir angliškai. Ir čia paaiškėja, kad lyg ir yra kambarių, bet lyg ir nėra. Yra nes yra, o nėra nes nesutvarkyti. Lyg ir galėtų per pusvalandį kambarį sutvarkyt, bet lyg ir nenusiteikusi šiandien buvo to daryti, nes savaitgalį buvo full house ir šiaip tvarkymo daug. Bet ok, sutvarkys. Ši nakvynės vieta kainuoja daugiausiai. 20+20 už nakvynę, dar 6 už patalynės užvalkalus ir 2 kažkoks galvos mokestis. Ir nėra wi-fi, o įvažiavus į Vokietiją telefonas nenori rodyti daugiau nei Edge.

Bet tai ką – pypkių ir Murakami vakarėlis – done. Karšto vandens yra. Čiužinys ikėjinis, kaip namie, miegasi puikiai, traukiniai varo ir varo – romantika, bet kažkodėl likti ilgiau nesinori. Gal dėl to, kad hipė girta?

Penkta diena. Antradienis.

Pradedam nuo to, kad išsimėžiam iš to hostelio. Vos keliolika km į kitą vietą. Link jos veda turbūt nerealiausias serpantinas šioje kelionėje.

Randam tipišką vokišką kempingą. Tvarkinga, gražu, viskas monetizuota, ir sėdi sau vokiečiai staliukus išsistatę, atostogauja.

Planas: pastatyti palapinę, sumesti daiktus, važiuoti savo tikslo (Saksonijos Šveicarijos) įžymybių pažiūrėti, vežtis džinsus ir batus persirengimui, moto rūbus palikti daiktadėžėse (pirštai sukryžiuoti, čia gi Vokietija, gal rasim ir grįžę). Jei toks planas nepavyktų, būtų žiauriai sudėtinga kabarotis į visus tuos uolynus su visais šarvais.

Viskas pagal planą, pasirodo būna ir taip. Tiesa, GPS atveda į kiek įtartiną stovėjimo aikštelę. Buvau prisiskaičiusi, kad ji bus arčiau ir mokama. Čia gi kažkokia už 2km nuo Bastei tilto, nemokama ir joje kažkas vyksta. Panašu į filmavimo grupės personalo stovyklą ar panašiai. Mes paklausiam ar netrukdys jei čia motociklas kelias valandas pastovės, parodė mums nykščius, tai nesilaužėm. Nesigėdydama persimoviau kitus džinsus ir patraukėm turistauti.

Ir taip, buvom ant žymiausio objekto – Bastei tilto. Dėl vaizdų, tikrai verta kabarotis visais tais laipteliais į viršų (apie valandą).

Tikrai primena Čekijos Adršpachą, tik tiek, kad Vokietijoje vaikštai uolų viršumi, o pas čekus – apačioje tarp jų. Tačiau pas pastaruosius prieš daugybę metų buvo gaisras, kuris ir padėjo atrasti parką, tad visi tie akmenynai mažiau apaugę ir gal kiek įspūdingiau atrodo. Vienaip ar kitaip, pamatyti verta, čia kaip ir su kalnais – nuotraukos niekada neperteikia įspūdžio.

Kelionės tikslas užskaitytas ir rekomenduojamas kitiems.

Kempinge (beje, trečią kartą tą dieną reikėjo įveikti smagųjį serpantiną) aš pagaliau nusikračiau monetinio dušo prakeiksmo ir nė karto nesufeilinau! Jė. Kas nežino apie ką aš čia, tai teks susirasti senesnes kelionių istorijas.

Čilinimas su Murakami ir pypke ir vėl. Jau kelionės tradicija. Akies kraštu matau, kad mes kitiems gyventojams kažkiek įdomūs. Nu nes kaip laukiniai sukritę ant kilimukų. Nei stogelio virš galvos, nei staliuko, net teliko jokio.

Šešta diena. Trečiadienis.

Nusprendžiame pasidaryti išeiginę nuo bet kokio važiavimo motociklu, todėl išeinam pasivaikščioti į miško ir uolų trasas nacionaliniame parke. Būtų labai smagu, jei nebūtų vakar batai nutrynę ir neskaudėtų kojų po nesėkmingo kopimo labai stačiu keliuku (veltui, nes ne ten pasukom ir patekom į akligatvį). Tiesiog taip va lygioj vietoje pertempiau blauzdas ir iš pat ryto išeinu nutrinta ir skaudanti.

Kelias nei sunkus, nei labai lengvas. Ekstremalesnių variantų neėmėme, nes na… dar grįžti namo reiks ir tam būtinos jėgos, atrodo kas čia tėra ant motociklo sėdėti. Bet nusikali kaip šuo.

Visą dieną juokėmės iš savęs, kad nemokam mes nevažiuoti, todėl day off reikia prastumti. Ir vis poukinomės, kad žiū, dar valandą iššvaistėm ir dar vieną :). Keliukai įdomūs. Nusileidimai į tarpeklius, kur saulė nepasiekia, pakilimai į uolas, šiaip tikrai yra ką veikti ir mėgstantys pasivaikščiojimus turėtų prisiminti šį nac. parką. Smagioji dalis, kad per visą pusdienį tik dvi poras žmonių tesutikome. Trasomis galima nueiti iš vieno turistinio miestelio iki kito. Mes ėjome į Hohnšteiną, nes tuos kelis kartus, kai per jį važiavome, mačiau pilį. O ir maisto vakarui tikėjomės rasti.

Duoklė turizmui privaloma, todėl užsukome į pilies muziejų. Kad paskui nesakytumėte, kad niekuo nesidomime, nieko nematome. Tai va ir matėme du vienetus šarvų. Porą molinių indų. Kankinimo įrankį. Dviejų gyvačių, voverytės, barsuko, kelių paukščių iškamšas, vaikiškų piešinių, pionieriaus kaklaraištį ir dviaukštę senovinę lovą. O aš dar sakau, kad mūsų pilyse nuobodu.

Maisto paieškos irgi su nuotykiais. Vos pasiekę miestelį mes iš karto užsukome kavos ir ledų į vietinę kavinukę. Aš lyg ir mačiau, kad ten yra kartu ir parduotuvė, bet labai neužfiksavau koks asortimentas. Na Narvesen kiosko dydžio tokia. Vėliau, jau po šaunaus muziejaus, mes pažiūrėjome, kad gūgle nesiūlo jokios parduotvės. Rimtai? Vilkijos dydžio miestelyje nieko nėra? Nors stovi pilis ir kelios kavinės? Teatras ir atviras baseinas? Suprantu, kad vokiečiai savo maisto pirkimą planuoja kiek kitaip nei mes, bet negi visai nieko? Google translate – maisto parduotuvė – ir kaišom telefoną vietiniams po nosimi. Visi moja kažkur ten, kur jau buvom, bet parduotuvės nematėm. Na einam, sakau, patikrinsim ten kur kavą gėrėm. Ir pasirodo taip, tai parduotuvė. Asortimentas minimalus, bet badu nemirsim (dešrų stiklainyje yra!).

Parsivilkusi į kempingą suprantu, kad vos paeinu, nes tie 10km nutrintomis ir jau skaudamomis kojomis aukštyn žemyn tikrai nepridėjo jėgų :). Ir dar nudegiau. Pasakykit, kad čia ne aš viena vežuosi saulės kremą ir tada jį saugiai parsivežu ir vėl?

Diena buvo gera! Blogai tai, kad atostogos čia kaip ir baigiasi, vėl prasidės darbas “grįžti namo per Lenkiją”.

Septinta diena. Ketvirtadienis.

Mes jau iš vakaro nusimatę nakvynės vietą. Šį kartą užsibukinome kiek padoresnį viešbutį Lenkijoje. Jau iš savo senų patirčių mokomės. Kelionės pradžioje tinka bet kokia skylė, bet kuo daugiau pavargsti, tuo mažiau nori kažkuo dar rūpintis. Gal ir pižoniška, bet kai turi patirties miegoti miesto parke po medžiu, pakelės krūmuose ar šlapiame kukurūzų lauke, tai kažkaip visiškai nebesigėdiji to pižoniškumo ir naudojiesi privalumais, kai tik gali.

Galima dieną apibūdinti trumpai – “teleportacija orkaitėje”. Galima rasti ir daugiau žodžių.

– šitas telefas biški daugiau km paskaičiavo, bet užtat nebus greitkelių.

Ir po 20 min atsiduriam magistralėje, kur pirmoje juostoje vilkikų kirminas be pertraukų. Be teisės apsisukti minam 100km. Iš jų keli km per tunelį, kur mane ima panika. Aš turiu tokią lengvą klaustrofobiją. Susivaldau, bet tas jausmas kai ji kyla būna baisokas. Tunelis tamsus, lyg ir kažkiek besisukantis ir pirma eilė pilna fūrų. Man visada kyla baisūs vaizdiniai, kad jei dabar reiktų sustoti…

Pirmoje degalinėje sutramdom GPS maištą, iš karto pravažiuojam reikiamą posūkį, na kad nebūtų nuobodu.

Viename lenkų mieste (gražus pasirodė, bet man jie visi žavūs) juntu, kad mano striukė lydosi prie rankų. Jausmas lygiai lygiai toks pats kaip stovint per arti laužo. Gal kažkam tai skamba neįtikinamai, bet prisiminkit kaip kartais būna skausminga per karštą smėlį bėgioti ar prisiliesti prie įkaitusių paviršių.

Matau, kad Gedas su nuostaba žiūri žemyn. Lydosi batai, sako. Slysta. Kol atstovim visus šviesoforus saulėkaitoje, jaučiu, kad nežinau ką jaučiu, gal tuoj nualpsiu, o gal šiaip haliucinacijos. Vairuotojas irgi “suk dešinėn” priima kaip iššūkį ir suka kairėn. Surask kur sustot, sakau, nes tikrai nenoriu žinoti, ką reiškia nualpti važiuojant motociklu, kad ir keleivio vietoj.

Tada tai diena su daug ledų. Saulės, vėjo. O taip, vėjo daug, bet jis primena karštą feną, kurio negali sustabdyti. Pamėginkit įsijungti visu galingumu ir stovėti valandą, dvi… Dar ledų, vilkikų, vėjo, ledų, mažų fiatų, traukinių pervažų, ledų. Ir po devynių su viršum valandų teleportacijos orkaitėje (aš gi sakiau, kad taip galima apibūdinti dieną) mes sustojame viešbučio kieme.

Tą sekundę prasideda audra, o aš pasakau tai, kuo pati netikiu – šalta.

Viešbučio restorane atneša “išsikepk pats rinkinį”, tai po visos dienos, dar valgyt reiks darytis??? Rimtai? Iš tiesų tai buvo lašiša (man) ir jautiena (jam), kurią reikėjo dėt ant įkaitintos plokštės ir dasikept kaip patinka.

Aštunta diena. Penktadienis.

Kontrastai. Vakar diena:

Labas rytas!

Puiku prisiminti, kad įsidėjai ir šiltesnių rūbų bei vėl įsisegti striukės pamušalą.

Pati diena… Aš neturiu ką apie ją pasakyti, nes taip nuodbodu būna retai. Jei pietų Lenkijoje bent vaizdai keičiasi, žiūrėk čia braškynai, tel horizonte lyg ir kalnai, tai link šiaurės mirt galima. Sklep da Sklep. Viskas nudrengta. Tai net ir FB nieko neparašėm, kas kaip paaiškėjo, sukėlė nerimą artimiesiems.

Nakvynės vietą buvom nusimatę. 2km iki LT sienos radom dvarelį. Dabar ten kažkokio technikumo bendrabutis ar svečių namai, nežinau. Nieko fency, bet tvarkinga ir labai ramu.

Devinta diena. Šeštadienis.

Finito. Šast ir Vilnius. Dar Naujuosiuose Valkininkuose stojam paskutinės kelionės kavos ir aptariam pakeliui matytas sraiges :). Apibendrinam istorijas.  Vilniuje gauname lietaus. Na, kad jau pilnas komplektas būtų.

Kelionę užskaitau. Gal vertinant tai ką matėm ji nebuvo didingiausia, bet man itin svarbi bei įsimintina. Šį kartą skyrėm labai daug dėmesio dalykams, kurie svarbūs asmeniškai man ir Gedui. Buvo puikios tylių apmąstymų (kaip aš jau kažkur sakiau, kad interkomo mes neturime) ir ilgų  pašnekesių vakarais paros. Jau šiandien kartočiau. Net ir tą paskutinę dieną.

Leave a Reply

Your email address will not be published.