Yra toks pasakymas “ak, jei tik tokios problemos!”. Arba “neturi tu problemų!”.
Man tai jis skamba menkinančiai. Kodėl? Nes yra natūrali kažkokia minties tąsa. “Va pas Pranę, tai karvė nugaišo”, arba “Juozo žmona pabėgo pas kaimyną”. Štai ten yra rimtos problemos, o tu kvaršini galvą baikomis, nes neturi bėdų. Tačiau visa tai skamba, tarsi bėdų neturėjimas yra blogis. Tu negali skųstis tuo, kad pvz., knyga neįdomi, jei tavo karvė gyva, o žmona verda vakarienę. Nerimta bėda.
Keista ta savybė tokiu būdu pasakyti, kad tavo problemos tiesiog neįdomios 🙂
Liūdniausia, kad dėl šitos priežasties (bėdų sumenkinimu) žmonės po to ir kaupia savyje visas problemas, nes galvoja, kad galbūt jos nėra tokios svarbios, kaip jiems atrodo. Čia reiktų žmonėms įsisavinti, kad problema vis vien yra problema 🙂 Normalu, kad kas vienam svarbu, kitam nebūtinai atrodys reikšminga. Nes kad ir sakykim jei koks senas giminaitis numiršta, žinau atvejų, kai vietoj to, kad suprastų, paguostų, pasakoma: o tai ko norėt, vis tiek jau senas buvo… Tai vėlgi, atrodytų, kad artimojo mirtis – lyg ir didelė problema, bet kažkas sugeba visiškai sumenkinti to svarbą.