Kodėl aš apie tai: nes feisbuke ką tik viena neseniai ištekėjusi pažįstama paklausė manęs ar dar neištekėjau. Pasirodo ji nežinojo, kad aš jau buvau tai padariusi. O kai pasakiau, kad nesiruošiu to daugiau daryti, tai pradėjo sakyti, kad nugi nereikia taip nusivilt, kad nu sutiksiu dar ką nors ir pan. Nu tokie ale paguodos žodeliukai. Tai va nusprendžiau visiems papasakot ką aš galvoju apie šventą mirties testamentą, oi tai yra santuokos sakramentą.
Taigi va. Iš pradžių galiu pasakyti, kad aš kartas nuo karto paerzinu savo bg, bet tokį savo elgesį galiu paaiškint, tik kaip tų mažų šuniukų lojimą. Loja loja, o kai reali grėsmė – į krūmus. Taip ir aš, galiu pasakot kokią suknelę vilkčiausi ar kaip šukuočiausi, tik tol, kol esu tikra, kad taip nebus. Jei iškiltų pavojus – greičiausiai iš mano žodyno išsitrintų žodelis “vestuvės”, kad ginkvel niekas nė neužsimintų.
Mat kai aš buvau ištekėjusi man baisiai nepatiko žodis žmona. Nu tikrai. Einam į kokį tūsą, kurį organizuoja jo bendradarbiai ar draugai. Jis sako: “ateisiu su žmona”. Nu absurdas. Iš karto atrodo, kaip su pikta boba, kuri niekur neišleidžia :). Bet čia smulkmenos.
Dar aš neketinu keisti savo pavardės. O antrą kartą ištekėjus būtų keistoka nešioti pirmo vyro pavardę. O ir su žiedais kaip? Du vestuviniai nei šiaip, nei taip. O pirmasis man mielas tuo, kad pavyko pigiai rast kas pagamina, taip pat darytas iš mano mylimiausios mokytojos (kurios dėka aš apskritai RAŠAU) auksinių dantų :))))).
Daugelis merginų nori tekėti vien dėl gražių nuotraukų – aš gi esu nefotogeniška baisiai, o ir pavaidinau jau tame cirkelyje: dabar pritūpk, dabar apsikabinkit, dabar pasibučiuokit.
Ir aš iš tų, kurie mano, kad santuoka nieko nekeičia. Štai kiti, net artimi žmonės mano, kad keičia. Kad tarkim susituokus, dažnai nustojama stengtis. Arba moteris pagaliau pasijaučia “pasiekusi tikslą” ir smarkiai pasikeičia. Arba jis galvoja “na dabar tai jau ji mano” ir tikėdamas, kad niekur nepabėgs – pats nebesistengia. Tai va. Aš taip nemanau. Išbandžiau. Niekas nesikeičia. Jei buvo kokių nors abejonių prieš tai, tai nė parašai jų nepanaikina. Trūkumai nedingsta, o žmonės apskritai smarkiai nesikeičia. Ir aš visiškai nesu nusivylusi santuoka. Gera man ji buvo. Vestuvės linksmos, šiaip darniai gyvenom. Todėl negalima sakyt, kad nusvilau ir uoj uoj nebelipsiu į tą katilą.
Nelipsiu todėl, kad nemanau, kad kam pavyktų mane “supančioti” :). Nebent jau labai geras sąlygas pasiūlytų (nei su materialine gerove, nei su besąlygiška meile, sąlygų prašau nesieti) :)) Šiaip be gražios suknelės, pavardės ir “visuomeninio statuso” aš nematau jokių argumentų UŽ. Už nesantuokinį seksą nebesmerkia, Veronikos nebesiskandina, pavardę galima pasikeist į tą su galūne -ė, jei jau didelė senmergystės baimė. Milijonai pavyzdžių, kaip darniai žmonės nugyvena iki senatvės ir nesusituokę. Yra dar tokių, kurie sako, kad susituokus sunkiau išeit. Nu kad ne. Sunkumas priklauso nuo to kiek sveria tavo daiktai.
Nėra UŽ.
Neturėjau argumentų ir aną kartą.
